F-22 „Raptor“ galima drąsiai vadinti XXI amžiaus lėktuvu. Jo konstruktoriams pavyko suderinti modernias skrydžio charakteristikas su šiuolaikiškiausia elektronika ir paskutiniais „Stealth“ pasiekimais. Šiame lėktuve dera aštuonios svarbiausios charakteristikos:
Skrydžio slaptumas, lengvas manevringumas, sugebėjimas skrieti viršgarsiniu – kreiseriniu greičiu, geras patikimumas ir aukštas aptarnavimo lygis, labai efektyvi ginkluotė, perspektyvi borto radioelektroninė aparatūra, daug tobulinimo galimybių ir santykinai priimtina kaina.
 
70-aisiais metais prasidėjo naujo taktinio kovinio lėktuvo įvaizdžio paieškos. Jis turėjo pakeisti ketvirtosios kartos naikintuvą F-15 „Eagle“. Tyrimus vedė KOP moksliniai centrai ir aviacijos pramonės įmonės. „Popierinių“ tyrimų rėmuose buvo keliamos pačios įvairiausios koncepcijos, „anties“ ir „triplano“ aerodinaminės schemos, atvirkščio strėliškumo sparnas, traukos vektoriaus valdymo sistema ir kitos. Buvo tiriamas gana platus skraidymo aparatų spektras. Darbai tapo konkretesni 1980 metais, kai buvo išrinktas prezidentas Ronaldas Reiganas, pradėjęs greičiau modernizuoti Amerikos karinį potencialą. Suartėti pramonės ir užsakovų pozicijoms padėjo neoficialus aviacijos pramonės įmonių ir KOP vadovų susitikimas Anaheimo bazėje (Kalifornija) 1982 metų spalio mėnesį. Diskusijų metu išryškėjo naujo 27 – 36 tonų masės lėktuvo įvaizdis su 1100 – 1500 km veikimo nuotoliu (labai panašus į Su-27). Šiam lėktuvui skirtos vykdyti dvi pagrindinės užduotys – atakuoti antžeminius taikinius ir įgyti pranašumą ore. Buvo reikalaujama, kad lėktuvas skrietų viršgarsiniu kreiseriniu greičiu, jis būtų sunkiai pastebimas radiolokaciniu ir šiluminiu būdu, sugebėtų kilti ir tūpti trumpuose (460 m) takuose, turėtų ypatingą manevringumą skrisdamas tiek viršgarsiniu, tiek ikigarsiniu greičiu ir efektyviai kovoti tolimuosiuose raketiniuose mūšiuose. Kuriant naują ATF naikintuvą (Advanced Tactical Fighter – patobulintas taktinis naikintuvas), dalyvavo septynios autoritetingiausios karinių lėktuvų statybos firmos: „Boeing“, „General Dynamics“, „Grumman“, „Lockheed“. McDonell Douglas“, „Northtrop“ ir „Rockwell“.
 
1983 metais reikalavimai ATF programai buvo iš esmės peržiūrėti: iš specifikacijos pašalintos smogiamosios užduotys ir lėktuvas visiškai perorientuotas kovai prieš oro priešą. Tai buvo galima paaiškinti KOP tyrimų rezultatais: buvo įrodyta, kad yra daug lengviau ir pigiau modifikuoti turimus ketvirtosios kartos naikintuvus F-15 ir F-16 į smogiamuosius lėktuvus. Įtakos reikalavimų pakeitimui turėjo tuo metu SSRS pasirodę naikintuvai Su-27 ir MiG-29. Jų realios charakteristikos buvo kokybiškesnės nei amerikiečių. Dabar ATF kūrėjai nusitaikė į ypatingo manevringumo siekį. Jis buvo reikalingas, siekiant pranašumo artimajame oro mūšyje (amerikiečių lakūnai gerai įsisavino Vietnamo pamokas, kai oro mūšis iš tolimų distancijų pereidavo į manevringą oro mūšį, kuris ir nulemdavo dvikovos baigtį). Manevringumo stabui buvo paaukotas universalus funkcionalumas bei kilimo – tūpimo charakteristikos.

 
1983 metais KOP aviacijos bazėje „Wright Patterson“ buvo sukurtas specialus skyrius, kuriam vadovavo pulkininkas Albert S. Piččirillo – ATF „krikštatėvis“. Šis skyrius užsiėmė ATF programa. O 1995 metų rugsėjo mėnesį vedančioms lėktuvų statybos firmoms buvo išsiųsti oficialūs laiškai – kvietimai dalyvauti projektų konkurse.
 
1986 metų spalio mėnesį KOP paskelbė, kad į „finalą“ pateko „Lockheed“ (kuri kooperavosi su „Boeing“) ir „Northtrop“ (Kartu su „McDonell Douglas“ ). Jos pasirašė kontraktus pastatyti „demonstracinius“ YF-22 ir YF-23 . Lyginamųjų bandymų metu turėjo paaiškėti XXI amžiaus naikintuvo prototipas.
 
Abu lėktuvai turėjo normalią aerodinaminę schema. YF-22 atrodė konservatyviau ir savo komponuote priminė klasikinį ketvirtos kartos naikintuvą F-15. Kad būtų mažiau pastebimas radiolokatoriais, lėktuvo planeris turėjo pirmajam „Lockheed“ „stealth“ – lengvajam bombonešiui F-117 būdingas, laužytas briaunas. Kitas pretendentas – YF-23 turėjo futuristiškesnę išvaizdą. Pagrindinės jo savybės – rombo formos sparnas, turėjęs vienodą strėliškumą (40°) tiek priekinėje, tiek užpakalinėje briaunoje. Vietoje atskirų vertikalios ir horizontalios uodegos plokštumų, lėktuvas įgijo dvi pilnai pasukamas uodegos plokštumas, kurios stovėjo 50 laipsnių kampu į vertikalę (tai mažino radiolokacinį stebėjimą). Palyginus su kapotu YF-22 „Northtrop“ lėktuvo korpusas buvo nuolaidus, toks, kaip bombonešio B-2. Variklio tūtos – nepasukamos, su „kupromis“, kurios išveda išmetamąsias dujas į viršutinę planerio dalį - tai sumažino šiluminį pastabumą.

 
Abiejų lėktuvų komponuotė leido sukurti papildomus kuro bakų tūrius, kuriuose tilpo iki 60 procentų daugiau kuro, nei naikintuve F-15.

 
Dėl naujų variklių, turėjusių masės ir traukos santykį 1:10 naikintuvų YF-22 ir YF-23 traukos galia, lyginant su F-15C, padidėjo 40-58 procentus.
 
Pirmasis į orą pakilo YF-23. Tai buvo 1990 metų rugpjūčio 27 dieną . O rugsėjo 19 dieną prasidėjo YF-22 bandymai. Tuo pačiu metu vyko konkursiniai „General Electric“ YF-120 ir „Pratt&Whitney“ YF-119. 1991 metų balandžio 23 dieną buvo paskelbta apie YF-22 pasirinkimą su „Pratt&Whitney“ YF-119 varikliais. Taip buvo nuspręsta todėl, kad „Lockheed“ firmos lėktuvas buvo manevringesnis, nors YF-23 turėjo didesnį kreiserinį greitį ir buvo mažiau pastebimas radiolokatoriais.

 
Demonstracinis lėktuvas buvo viso labo tik „juodraštis“, savotiškas kovinio F-22 „skraidantis maketas“. Jis pradėtas projektuoti 1991 metais. 1993 metų balandžio mėnesį baigėsi eskizinio projekto darbai. Vasario mėnesį žymiojoje „Lockheed“ firmos „Skunk Works“ gamykloje, kur buvo surinktos tokios „žvaigždės“ kaip U-2, F-104 „Starfighter“, SR-71 „Black Bird“ ir F-117, pradėtas surinkinėti pirmasis F-22A prototipas.
 

Viso kūrybos ir projektavimo proceso metu buvo naudojamos šiuolaikiškiausios automatizuoto projektavimo priemonės. Tai leido sutaupyti daug lėšų ir laiko. Visi dalyvavę lėktuvo kūrime, įskaitant subrangovus, naudojo modeliuojantį stendą COMOK. Tai garantavo gerą komplektuojančių detalių suderinamumą. Visi rangovai, dirbdami viename tinkle, naudojo vienodus kompiuterius ir vienodą programinę įrangą. Todėl galutinis lėktuvo surinkimas buvo labai sklandus.
 
Penktos kartos lėktuvams formaliai priklauso europietiški naikintuvai Dasso „Raffale“ ir „Eurofighter“ EF-2000, kurie sukurti praktiškai vienu metu su F-22. Tačiau amerikiečių lėktuvas gali kelias dešimtis minučių skrieti viršgarsiniu greičiu, ir tuo jo taktika pranašesnė. Ne mažiau svarbus faktorius yra mažas F-22 radiolokacinis pastabumas, jis - gerokai mažesnis už „Raffalle“ ir „Eurofighter“. F-22, naudodamas traukos vektoriaus valdymo sistemą ir turėdamas galingesnius variklius, yra pažangesnis manevruojant. Visa tai, kartu su tradiciškai aukštu radioelektronikos lygiu JAV, KOP vadovybės nuomone, turi padaryti F-22 galingiausiu pasaulyje naikintuvu, kuris visiškai realizuotų principą „ pirmas pamatė ir pirmas panaudojo ginklą“. Jis turėjo būti pranašesnis už praeitos kartos lėktuvus taip, kaip linijinis drednoutas buvo pranašesnis už šarvuočius. Daugelio specialistų nuomone, tam tikrą konkurenciją F-22 „Raptor“ galėjo sudaryti Rusijos naikintuvas Su-27M (Su-37), kuris turi geresnius manevringumo rodiklius, ir yra įvairiau bei galingiau ginkluotas. Tačiau jame nebuvo naudota „Stealth“ technologija ir jo kreiserinis greitis nėra viršgarsinis.
 
Kompanijos „Boeing“ ir „Lockheed“ lygiagrečiai kūrė F-22 denio variantą – A-X, kuris vėliau buvo pervadintas į A/F-X. Juo buvo ketinama pakeisti lėktuvnešius F-14 „Tomcat“ ir bombonešius A-6E „Intruder“. Kuriamas lėktuvas iš esmės skyrėsi nuo „sausumos“ F-22. Jų planeriuose buvo tik apie 20 procentų konstrukcinių bendrumų. A-X turėjo keičiamos geometrijos sparną. Šiuo lėktuvu galėjo skristi du pilotai. Tačiau 1993 metų gruodžio mėnesį Pentagonas nusprendė atsisakyti šios programos, suteikdamas pirmenybę pigesnei „Hornet“ modernizacijai.
 
Nepaisant to, kad F-22 gamyba vyko sklandžiai, 90-ųjų metų viduryje virš programos pakibo sunkūs debesys. Po SSRS subyrėjimo pasikeitė geopolitinis pasaulio žemėlapis. Todėl Amerikos įstatymų leidėjai pradėjo riboti gynybines išlaidas. Todėl išpuoliai prieš F-22 buvo neišvengiami. Kongreso „balandžiai“ pradėjo abejoti brangaus superlėktuvo kūrimo būtinybe tomis sąlygomis, kai „pasišalino“ pagrindinis geopolitinis priešas.

 
Neišvengiamai delsimas ir techniniai sunkumai sukėlė kainų didėjimą ir savo ruožtu dar labiau sumažino F-22 šalininkų skaičių Pentagone. 1996 metų gruodžio mėnesį KOP paskelbė, kad darbų kaina, kuri buvo vertinama 14 milijardų JAV dolerių, išaugs dar 1,45 milijardo dolerių. Firmos gamintojos nuomone, tokiomis sąlygomis vieno lėktuvo kaina gali išaugti iki 72 milijonų dolerių (pradiniuose planuose numatyta 32 milijonai). Kongreso specialistai įvardijo astronominę sumą – apie 100 milijonų dolerių. Radikalioji įstatymo leidėjų dalis manė, kad geriausia išeitis – būtų „valingai“ apsispręsti ir visiškai atsisakyti šios programos.
 
Programos kritikų oponentai tvirtino, kad tik 30 iš 267 pasaulio valstybių neturi zenitinio-raketinio ginklo, o naujausius priešlėktuvinės gynybos kompleksus turinčių šalių skaičius 2005 metais padidės nuo 14 iki 23. Daugelis trečiojo pasaulio šalių (tarp jų ir nusiteikusios priešiškai JAV atžvilgiu) tam laikui įsigis Su-27 ir MiG-29 tipo naikintuvus, kurie gana sėkmingai gali kautis su geriausiais amerikiečių naikintuvais. Gerokai išaugs ir antrosios bei trečiosios kartos naikintuvus iš pagrindų modernizavusių šalių skaičius. Tokiomis sąlygomis JAV karinio pranašumo išlaikymui (ne tiek prieš Rusiją, kuri paskendusi savo vidaus problemose, kiek prieš „nesimpatiškas“ trečiojo pasaulio šalis – Iraną, Iraką, Libiją ir Šaiurės Korėją) bus reikalingas iš principo naujas kovinis lėktuvas, gerokai pranokstantis visus potencialaus priešininko lėktuvus – būtent F-22 “Raptor“.
 
Pentagono, aviacijos pramonės lobizmo ir patriotiškai nusiteikusios aviacijos spaudos pastangų dėka pavyko išsaugoti F-22 kaip KOP prioritetinę programą. 1996 metų pabaigoje buvo baigta pirmojo bandomojo naikintuvo konstravimas. Dėl techninių priežasčių skraidymo bandymų pradžia buvo atidėliojama. Iš pradžių buvo planuojama, kad pirmasis bandomojo pavyzdžio skrydis įvyks 1997 metų žiemą. Vėliau jis buvo perkeltas į gegužę. 1997 metų pavasarį buvo patikslinta data – gegužės 29 diena. Tada buvo paskelbtas naujo naikintuvo vardas – „Raptor“ (plėšrūnas). Nelabai grakštus, tačiau išraiškingas (prieš tai spaudoje šmėkščiojo kiti pavadinimai – „Lightning-2“ ir „Superstar“). Likus kelioms dienoms iki paskelbtos datos, iškilo daug nenumatytų aplinkybių. Pradėjo tekėti kuro bakas, esantis už piloto kabinos. Manoma, kad tai buvo surinkimo technologijos pažeidimai. Gegužės 10 dieną buvo išaiškintas rimtas defektas naikintuvo jėgainėje. Buvo pranešta, kad ne viskas tvarkoje borto kompiuterių programinėje įrangoje. Todėl buvo nuspręsta sustabdyti F-22 bandymus dviems – trims savaitėms ir atsisakyta demonstruoti „Raptor“ birželio mėnesį vykusiame Le–Buržė aviacijos salone. „Dvi – trys savaitės“ išsitęsė į beveik keturis mėnesius, o pirmasis naikintuvo skrydis įvyko rugsėjo 21 dieną.
 

Nagrinėjant programą ATF/F-22 istoriniu aspektu, galima pastebėti pastovią šio tipo lėktuvų užsakymo mažinimo tendenciją. Jei iš pradžių KOP tvirtino, kad jiem reikės daugiau kaip 1000 ATF naikintuvų, tai 1991 metais buvo įvardintas kuklesnis kiekis – 750 lėktuvų. 1993 metų sausio mėnesį programą sumažino iki 648 lėktuvų, o dar po metų - iki 442. Galiausiai, 1997 metais KOP „nupjovė“ užsakymo planą iki 339 naikintuvų. Pagal grafiką gamybai pasiruošti turėjo 2003 metų kovo mėnesį, o pradinės kovinės parengties pradžia (priėmimas į ginkluotę) - 2004 metų lapkričio mėnesį.
 
Daugelis Amerikos KOP specialistų laiko, kad galima apsiriboti 200-300 „Raptor“, o likusias lėšas nukreipti į kitų lėktuvų tipų modernizaciją. Tačiau toks sprendimas tik padidintų lėktuvo kainą, priartindamas ją prie strateginio bombonešio arba sunkaus transporto lėktuvo kainos. Todėl KOP gana energingai ėmėsi ieškoti programos piginimo kelių. Paprasčiausia būtų supaprastinti ir pašalinti daugelį sistemų, sumažinti kovines charakteristikas. Tačiau jau ir taip nemažai atsisakyta – „Raptor“ kilimo-tūpimo charakteristikos stipriai nutolo nuo pradinių reikalavimų ir faktiškai nesiskiria nuo F-15 charakteristikų. Be to, radioelektronika gerokai supaprastinta. Tačiau visi suprato, kad tai – kelias į aklavietę. Radikalesnis problemos sprendimas matosi plečiant naujam lėktuvui keliamų užduočių ratą, paverčiant F-22 iš specializuoto padėties ore užkariavimo lėktuvo į universalią ginkluotės sistemą, kuri gali efektyviai kovoti su oro, žemės ir jūros taikiniais. Tokiu būdų „Raptor“ gali pakeisti ne tik F-15C naikintuvus, bet ir daugiatikslius F-15E, taip pat taktinius „nematomus“ bombonešius F-117A. Tokiu būdu, sumažinus santykinę lėktuvo kainą, galbūt pavyks padidinti pirkimų kiekį.
 
„Raptor“ kovinių galimybių didinimas yra sąlygotas aukštomis techninėmis charakteristikomis, borto radioelektronine įranga, kuri pagaminta naudojantis 90-ųjų metų technologijomis. F-22, kaip ir F-117, pagamintas pagal „Stealth“ technologiją, tačiau skrenda viršgarsiniu greičiu, o tai reiškia, kad jam reikia mažiau laiko pasiekti taikinį. Lėktuvo gynybinis kompleksas suteikia galimybę spręsti tas užduotis, kurias spręsdavo priešradiolokacinis „McDonell Douglas“ F-4G. Be to, radijo bangas spinduliuojantys taikiniai dabar aptinkami kur kas greičiau ir tiksliau.
 
Kaip „oras-žemė“ klasės ginklų nešėjas, F-22 yra ne mažiau taiklesnis, nei F-117, B-2 ir B-1. Be to, KOP vertinimu, „Raptor“ gyvybingumas 18 kartų didesnis už egzistuojančius taktinius lėktuvus. Todėl tokį brangų lėktuvą yra verta ginkluoti ypač taikliais ir tolimo veikimo, bei aukšto intelekto ginklų sistemomis.
 
F-22 ginkluotės sudėtyje yra naujos kartos koreguojamosios aviacinės bombos, kurios nutaikomos inercine – palydovine sistema. Specialiai „Staelth“ technologijos lėktuvams buvo pasiūlytos koreguojamosios aviacinės bombos JDAM, kurios talpinamos krovinių skyriuje. JAV KOP atstovų nuomone dar viena naikintuvo F-22 paskirtis gali būti radioelektroninė žvalgyba. Taip pat ketinama sukurti lėktuvą dviejų žmonių įgulai. Antrasis žmogus – šturmanas-operatorius (Kaip ir Su-30 bei Su-34). Toks „Raptor“ variantas jau vadinamas F-22E.
 
F-22 jau pakilo į orą ir daugiau nei tikėtina, kad 2004 – 2005 metais jis pasieks kovinius dalinius. Amerikiečiai pademonstravo tradicinį tikslo siekimą ir užsispyrimą. Todėl jie sugebėjo sukurti būtiną savo nacionaliniams interesams lėktuvą.
 

www.airwar.ru

www.suurland.ru

Jūsų Skraiduolis