Anglų karo aviacijos šturmanas Arturas
Braunas pirmojo pasaulinio karo metu pašautu lėktuvu buvo priverstas
nusileisti priešo teritorijoje. Nelaisvėje jam kilo mintis lėktuvu
perskristi Atlanto vandenyną Ilgus mėnesius A.Braunas studijavo oro
masių kryptis virš Atlanto, apgalvojo įvairiausius skridimo
variantus, atliko skaičiavimus. Pasibaigus karui, jau laisvas
A.Braunas nusprendė savo svajonę įgyvendinti. Jis susirado draugą,
taip pat patyrusį, nuo, 1912 metų skraidantį ir septynis vokiečių
lėktuvus numušusį Anglijos karo lakūną Džoną Alkoką. Jis
nedvejodamas ryžosi pavojingam žygiui, tuo labiau, kad 1913 metais
Britanijos laikraštis Daily Mail įsteigė 10000 svarų prizą
(šiandien tai būtų apie 1,1 milijono dolerių) tam pilotui, kuris
pirmasis perskris Atlanto vandenyną. Kąsnelis buvo viliojantis, bet
pirmas pasaulinis karas tapo neįveikiama kliūtimi, todėl tik jam
pasibaigus Alkokas ir Braunas galėjo siekti tikslo.
O be to nepanašu, kad 1913 metais, kas
nors būtų galėjęs perskristi Atlantą. Bet karas ženkliai pastūmėjo
aviacines technologijas ir jau 1918 metų pabaigoje kova dėl skrydžio
per vandenyną atsinaujino. Laikraščio leidėjai pajuto, kad jų sąlyga
netrukus bus įvykdyta ir teks atrėžti nemažą sumelę. Todėl jie
sugriežtino sąlygas ir dabar reikalavo, kad skrydis truktų ne
mažiau, kaip 72 valandas. O be to britų sąmonėje dar gyveno karo
kovos, todėl pagal naujas taisykles į prizą negalėjo pretenduoti
priešo komandos.
1919 metų pavasarį Niūfaundlende
susirinko kelios komandos. Jos lenktyniavo viena su kita dėl
pirmenybės ir prizo. Jų buvo tiek daug, kad Alkokas ir Braunas su
vargu rado tinkamą lauką pakilimo takui. Savo skrydžiui lakūnai
pasirinko vieną iš didžiausių tuo metu dviejų variklių bombonešį Vickers F.B.27 Vimy.
Tai buvo medinės konstrukcijos biplanas su dviem dvylikos cilindrų
360 AJ Rolls-Royce varikliais. Jis buvo 13,30 metrų ilgio su 20,73
metro ilgio sparnais. Tuščias svėrė 3220 kg. skridimo svoris - 5445
kg. Maksimalus lėktuvo skridimo greitis - 168 km/h. Jis turėjo
kariauti pirmojo pasaulinio karo frontuose, bet nespėtas baigti iki
karo pabaigos, todėl taip ir nesudalyvavo karo veiksmuose. Jis buvo
specialiai perdarytas šiam skrydžiui pašalinti bombų skyriai ir
įrengti papildomi kuro bakai. Po tokio patobulinimo Vickers Vimy
bakuose tilpo 3274 litrai degalų. Abu lakūnai sėdėjo atviroje
kabinoje.
Tuo metu nebūdavo jokių aerodromų ir kol
pilotai ieškojo lauko, lėktuvas garlaiviu keliavo per vandenyną.
Gegužės viduryje Alkoko ir Brauno konkurentai skrido virš vandenyno
beveik 20 valandų, kol variklio gedimas privertė tūpti ant vandens.
Laimei, netoli buvo laivas. Lakūnai buvo išgelbėti. Kitų konkurentų
lėktuvas sudužo dar nepakilęs į orą.
Pagaliau gegužės 26 Vickers Vimy
atgabentas į Niūfaundlendą. Iš kovos jau pasitraukė dvi komandos ir
prizas bent jau tuo buvo arčiau. Alkokas ir Braunas gavo nedidelį
lauką, kur pradėjo surinkinėti lėktuvą, bet jis buvo per mažas jam
kilti. Visos detalės buvo supakuotos į 13 dėžių ir per dvi savaites,
kol buvo surinkinėjamas lėktuvas, Alkokas rado tinkamą startui lauką
ir pasiuntė ten žmones, kad išrinktų akmenis ir užpiltų duobes, bei
paruoštų taką.
Iškentę kelias dienas trukusį blogą orą
nusprendė užpildyti lėktuvą degalais ir pradėti pirmąjį skrydį virš
Atlanto be nutūpimų (JAV Karo laivyno lėktuvas Curtiss gegužės
mėnesį jau nuskrido iš Niūfaundlendo į Portugaliją, bet buvo 10-čiai
dienų sustoję Azorų salose.
Po paskutinio nedidelio remonto teko
taisyti kuro svorio neatlaikiusią važiuoklės atramą, 1919 metų
birželio mėnesio 14 dienos popietę iš Džonas Alkokas ir Arturas
Braunas pakilo iš Niūfaundlendo Lesterio lauko. Jie ketino
perskristi Atlantą ir nusileisti Airijoje.
Tuoj po pakilimo ėmė blogėti. Netrukus
per radiją Braunas perdavė pranešimą: Viskas prasideda gerai ir
passkelbė, kad kelionė prasideda. Deja, tai buvo pirmas ir
paskutinis radijo pranešimas, nes netrukus sugedo vėjo energija
pakraunamas generatorius. Visą likusią kelionės dalį pilotai liko be
radijo ryšio.
Nors vėjas pūtė į nugarą taip didindamas
skridimo greitį, skristi reikėjo per rūką ir vadovautis tik
prietaisų parodymais. Tai labai vargino lakūnus. Nusileidus nakčiai
Braunas įkalbėjo Alkoką kilti virš debesų, kad būtų matomos
žvaigždės. Tada Braunas pasinaudojo sekstantu ir taip nustatė
lėktuvo koordinates. Paaiškėjo, kad kursą reikia koreguoti jų
skrydžio greitis yra 106 mylios per valandą, tai buvo greičiau nei
jie planavo.
Bet greitai jie vėl įskrido į debesį, kur
Alkokas prarado orientaciją ir dėl sugedusio greičio indikatoriaus
ne iš karto suprato, kad skrenda per lėtai. Galų gale lėktuvas
sustojo ir krito į suktuką. Jie krito į vandenyną daugiau nei 1200
metrų. Kai jie išniro iš debesų, iki vandens buvo apie 30 metrų.
Alkokas sugebėjo išvesti lėktuvą iš suktuko kai iki vandens bebuvo
likę keli metrai Taip jie tęsė kelionę link Airijos.
Paryčiui Vickers "Vimy pateko į didžiulę audrą. Ją praskridus
prasidėjo smulkus lietus su sniegu. Lėktuvą padengė plonas ledo
sluosknis, jis pasunkėjo ir tapo blogiau valdomas. Pilotai
pastebėjo, kad pasikeitė variklių gausmas ir sunaudojama daugiau
kuro. Norėdamas palikti pavojingą apledėjimo zoną, Alkokas ėmė kilti
vis aukščiau, kol pasiekė 4000 metrų aukštį. Tačiau ir ten
apledėjimas nesibaigė. Storas ledo sluoksnis jau dengė ne tik
sparnus, lėktuvo spyrius, bet ir variklių oro angas... Braunas
beregint suprato, kad jų padėtis sunki. Jis atsisegė saugos
diržus, pasiėmė peilį ir išlipo iš kabinos ant apatinio sparno.
Laikydamasis spyrių bei atotampų priartėjo prie dešinio variklio.
Variklio oro anga buvo pazdengta ištisiniu ledu. Po kelių
stuktelėjimų ledas nukrito ir iš karto pagerėjo variklio darbas. Tą
patį teko pakartoti ir su antrojo variklio anga. Bet apledėjimas
nesiliovė. Abu lakūnai bijojo, kad reikia sustabdyti apledėjusį
variklį, nes kitaip jis perkais ir sudegs.
Ieškodamas išeities, Alkokas nusprendė
gerokai nusileisti, išeiti iš debesų ir surasti zoną, kurioje
negrėstų apledėjimas. Apatinis debesų padas buvo 300 metrų aukštyje.
Ten dulkė smulkus lietus ir ledas pradėjo tirpti nuo lėktuvo dalių.
Galima buvo ramiai skristi toliau. Alkokas vėl paleido variklius.
Dabar atrodė kad jau niekas nesukliudys
sėkmingai užbaigti skrydį. Ir iš tiesų - Brauno navigacija buvo
tiksli ir po pusvalandžio horizonte pasirodė žemė. Jie priartėjo
prie nedidelių salelių į Vakarus nuo Airijos krantų. Nuo kurso buvo
nukrypta tik keliolika kilometrų. Toks nukrypimas neturėjo jokios
reikšmės trijų tūkstančių kilometrų kelyje. Šturmanas džiaugsmingai
plojo pilotui per petį ir iš visų jėgų šaukė, bergždžiai
stengdamasis perrėkti variklių gausmą.
Viename
stambiausių London Heathrow oro uostų, didžiulių metalo ir stiklo
rūmų kampe yra kuklus paminklas lakūnams Džonui Alkokui (John
Alcock) ir Artūrui Braunui (Arthur Brown), kurie 1919 metų birželio
mėnesio 14-15 dienomis be nusileidimo perskrido Atlanto vandenyną
Lakūnai pasiekė Airijos krantus netoli
Clifden žvejų miestelio. Nusižiūrėjo pievą ir nutarė leistis.
Dvimotoris lėktuvas švelniai palietė žolę, tačiau, mažėjant
greičiui, ratai ėmė klimpti į minkštą gruntą. Ratams įklimpus į
žemę, lėktuvas sustojo ir smigo nosimi aukštai pakeldamas uodegą.
Mirtinoje tyloje šturmanas į borto žurnalą užrašė paskutinius
žodžius: Atlantas perskristas. Aštuntą valandą keturiasdešimt
minučių nusileista Airijoje. Išlipę draugai džiaugsmingai
apsikabino. Alkokas išsitraukė viskio butelį ir abu atšventė savo
pergalę.
Taip jau atsitiko, kad šio tikrai
didvyriško skridimo dalyviai kukliai grįžo prie savo darbų ir niekas
nekėlė jiems tiek ovacijų, kiek 1927 metais, žymiai vėliau ir
tobulesniais lėktuvais Atlantą perskridusiems Atlanto
nugalėtojui Č. Lindbergui arba K.Čemberlenui..
Piniginį laikraščio prizą Londone jiems įteikė Britanijos Karo ir
Aviacijos sekretorius Vinstonas Čerčiilis. Karalius Jurgis V suteikė
abu lakūnus pakėlė į riterius.
Tik kuklus paminklas didžiuliame
aerodrome primena šį didvyrišką skridimą. O Anglijos Enciklopedija
rašo: 1919 metų birželio 14 dieną du buvę Anglijos karo lakūnai,
pilotas D. Alkokas ir šturmanas A.Braunas startavo dvimotoriu
biplanu Vickers "Vimy" iš Harbom Grace Niūfaundlende ir po 15
valandų 57 minučių skrydžio vidutiniu 190.7 kilometrų per valandą
greičiu, sunkiomis oro sąlygomis nuskrido 3041 kilometrą ir
nusileido vakarinėje Airijos pakrantėje. Tai buvo pirmasis aviacijos
istorijoje perskridimas per Atlantą be nutūpimo.
