Vyresniajam broliui Vilburui buvo vienuolika, o Orvilui septyneri metai, kai 1878 metų rudenį tėvas parnešė jiems žaisliuką . Jis išvyniojo popierinį paketą, paėmė
dovaną ir metė ją viršun. Žaisliukas nekrito žemyn, - pasisuko ore kildamas į palubes, o vėliau sklandžiai nusileido ant grindų. Tai buvo žaislinis helikopteris, kurį
broliai praminė šikšnosparniu. Lengvas karkasas buvo aptemptas plonu popieriumi. Iš abiejų pusių jį vainikavo į skirtingas puses besisukantys sraigtai. Vietoje
variklio buvo ryšulėlis gumos. Taip broliai Raitai susipažino su žaisliniu, tačiau vis dėlto skraidančiu aparatu.
Po kelerių metų jie patys ėmė konstruoti tokius sraigtasparnius, kaskart didindami jų matmenis. Kaip ir visi vaikėzai lakstė su aitvarais.
Vėliau jie rašė, kad tik 1896 metų vasarą, kai Ameriką pasiekė žinia apie tragišką Lilientalio žūtį, jie rimtai užsiėmė skraidymo problemomis. Jie susidomėję perskaitė
Šaniuto Skraidančių mašinų progresas. Lenglio Aerodinamikos bandymus, Oreivystės metraštis ir kitas brošiūras.
Broliai iš karto susidomėjo sunkesniais už orą aparatais. Tuo metu jie rašė: Aviacijoje vyravo dvi kryptys ir dvi mokyklos. Pirmosios mokyklos priekyje buvo tokie
žmonės, kaip profesorius Langley ir seras Hairem Maxim jie užsiiminėjo mechaninio skrydžio klausimais. Antrąją mokyklą atstovavo Lilientalis ir Šaniut. Jie tyrinėjo
sklendimu pagrįstą skrydį. Mūsų simpatijos priklausė pastariesiems. Visų pirma - mintis konstruoti švelnias ir brangias mašinas, kurių niekas nemokės valdyti, jiems
atrodė nevykusi, o didžiulės tokio darbo išlaidos nepateisinamos. Antra ši mokykla mus pakerėjo ne tik entuziazmu, bet ir tuo, kaip sklendimo šalininkai pasakodavo
apie nuostabias keliones naudojant kietus sparnus, kuriuos judina vėjas.
Broliai nusipirko sklandytuvą ir atsiskyrė Atlanto vandenyno pakrantės Kitty-Hawk vietovėje. Ten jie ėmėsi paukščių amato. Jie neskubėjo nusibalnoti nosių ir
prisidaryti gumbų , - viską darė atsargiai ir iš pagrindų. Iš pradžių jie paleido sklandytuvą kaip pririštą aitvarą ir dar kartą įsitikino, kad Šaniuto automatinio
pastovumo problema nėra išspręsta, ir dar reikia padirbėti.
Vilburas ir Orvilas Raitai pradėjo savos konstrukcijos sklandytuvo statybą. Jie sukonstravo sklandytuvą biplaną su 12-os metrų ilgio sparnais. O į jo bandymus pakvietė
profesorių Šaniut.
Broliai savo skrydžius pradėjo čiuoždami nuo kalvų. Jie sakė, kad tai buvo vienintelis būdas ištirti lygsvaros sąlygas.
Brolių Raitų sklandytuvas iš esmės skyrėsi nuo Lilientalio ir Šaniuto sklandytuvų. Jie naudojo horizontalius aukščio vairus, kurie buvo sumontuoti sparno priekyje, ant
specialių strypų. O lėktuvo gale buvo sumontuotos vertikalios plokštumos, kurios tarnavo kaip posūkio vairai. Kad išlaikytų skersinę lygsvarą, broliai Raitai pirmą kartą
panaudojo sparnų galinės briaunos skersavimą. Specialių traukių ir svertų pagalba, vieno sparno briauna judėdavo aukštyn arba žemyn, kito sparno briauna judėdavo
priešingai... Tai ir padėdavo išlaikyti lygsvarą.
Čia netiko piloto kabojimas, kaip buvo Lilientalio ar Šaniuto sklandytuvuose. Todėl brolių Raitų lėktuve pilotas įsitaisė gulomis ant apatinio sparno. Remdamiesi ant
alkūnių lėktuvą valdė valdymo svertais. Tačiau dabar iškilo klausimas kaipgi įsibėgėti ir tūpti? Išradėjai sparno apačioje pritvirtino lengvas pavažas, ant kurių
leisdavosi sklandytuvas. O kildavo jis dar paprasčiau: pilotas guldavo į savo vietą, suimdavo valdymo svirtis, o du pagalbininkai pakeldavo sklandytuvą už sparnų galų,
įsibėgėdavo su juo prieš vėją ir pajutę, kad keliamoji jėga susilygina su traukos jėga, stipriai stumteldavo sklandytuvą nuo kalvos.
1902 metų rugsėjo spalio mėnesiais Vilburas ir Orvilas Raitai savo sklandytuvu skriejo apie tūkstantį kartų. Kai kurių skrydžių nuotolis siekė apie 200 metrų.
Patobulinę valdymą dabar jie nebijojo net ir labai stipraus vėjo. Jie rašė, kad gavę tikslius savo apskaičiavimų duomenis ir pasiekę pakankamą lygsvarą tiek ramiu, tiek
vėjuotu oru, mes nutarėme, kad įmanoma pradėti konstruoti lėktuvą su varikliu.
