Jų buvo dvidešimt. Paprasti, įvairaus charakterio ne per geriausi lakūnai (koks
pulko vadas atiduos geriausius?!). Viena savybė buvo bendra visiems: mažas
ūgis. Tokius parametrus pateikė konstruktorius Koroliovas. Rutuliukas,
kuriame turėjo skrieti kosmonautas buvo nedidelis jo svorį ir gabaritus
apibrėžė raketos galva. O ji buvo projektuota ne žmogaus skrydžiui į kosmosą,
o termobranduoliniam užtaisui, kuris turėjo būti nugabentas į JAV.
Nereikia iliuzijų. Nieko išskirtinio ir neįprasto Jurijaus Gagarino ir jo
draugų likimuose nebuvo. Juos skrydžiams rengęs Markas Galajus kartą labai
tiksliai pasakė: Bet kuriame aviacijos pulke buvo galima surinkti dvidešimt
tokių lakūnų...
Jurijui Gagarinui dažniau nei kitiems šypsojosi laimė. Jis gimė ne kovo 8, o
kovo 9 (kas būtų buvę jei gimtų Tarptautinę Moters dieną? Tai galėjo sutrukdyti
jam tapti pirmuoju). Pergyveno karą, mokėsi, įstojo į amatų mokyklą. Tada
pašaukė aviacija. Dėl savo ūgio vos praėjo medicininę komisiją. Mokomųjų
skrydžių metu tūpdamas dažnai darydavo ožį matomumas iš kabinos tokio ūgio
vaikinukui buvo per mažas. Teko pasidaryti specialią pagalvę ir nešiotis su
savimi. Nuo tada lėktuvas tūpdavo lygiau. Bet jis visur stengėsi ir todėl
būtinai pasiekdavo, kad jį pastebėtų.
Iš dvidešimties kandidatų atrinko šešis: Koroliovas skubėjo, nes amerikonai
taip jis juos vadino, stengėsi atsirevanšuoti už pirmąjį palydovą. Jie rengėsi
balistiniam skrydžiui. Astronautas turėjo praleisti kosmose 15 minučių ir
perskristi Atlantą. Nepaisant to, tai jau būtų galima vadinti kosminiu
skrydžiu.
Pirmojo skrydžio datą lėmė būtent Amerika. Ten buvo nuspręsta, kad
Alano Šepardo šuolis į kosmosą bus
balandžio 20 dieną. Koroliovas tiesiog privalėjo paleisti Vostok keliomis
dienomis anksčiau. Starto langas 1961 metų balandžio 11-17 dienomis.
Tačiau kas skris pirmas? Tai tapo žinoma tik kosmodrome, kai Valstybinės
komisijos posėdyje nuskambėjo dvi pavardės: Gagarinas ir Titovas. Tai buvo
pagrindinis ir atsarginis pilotai. Žodis dubleris atsirado vėliau.
Apsidraudimas nuo
beprotybės
Kas laukė pirmojo žmogaus kosmose? Dabar nedaugelis žino apie slaptą paketą,
kuriame buvo popieriaus lapelis su skaičiais 25. Tai buvo rankinės kosminio
erdvėlaivio Vostok valdymo sistemos įjungimo šifras. Skrydis vyko automatiniu
režimu, tad Jurijus Gagarinas nesikišo į valdymą. Jis buvo tik stebėtojas!
Tačiau jei automatai nesuveiktų jis privalėjo imtis valdymo pats. Kodėl gi
kosmonautui nepasakė šifro, o įdėjo jį į specialų voką? Jurijus Gagarinas
turėjo atplėšti jį, surinkti 25 ir tik po to rankiniu būdu orientuoti
erdvėlaivį nusileidimui.
Toks paslaptingumas aiškinamas įsitikinimu, kad kosmose esantis ir iš šono į
savo planetą žvelgiantis žmogus gali išprotėti. Psichologai ir gydytojai
įrodinėjo taip įtikinamai, kad Koroliovas patikėjo... Žmogus praranda protą ir
čia pat imasi valdyti erdvėlaivį. Kad to neatsitiktų ir buvo blokuotas valdymo
pultas. Jei kosmonautas neišprotės, tai lengvai atplėš voką ir sužinos lemtingą
skaičių. Dabar tokie apsidraudimai atrodo vaikiški ir juokingi, tačiau prieš
keturis dešimtmečius buvo visai pagrįsti juk iki tol dar niekas nebuvo
kosmose!
Ir vis dėlto prieš startą apie skaičių 25 Gagarinui sakė du žmonės. Tai buvo
Markas Galajus ir vedantis Vostok konstruktoriu Olegas Ivanovskis. Jurijus
neišsidavė, kad jam žinoma voko paslaptis.
TASS`as parengė tris pranešimo variantus apie žmogaus skrydį į kosmosą.
Pirmasis buvo iškilmingas sėkmingas. Antrasis tam atvejui, jei
erdvėlaivis nepakiltų į orbitą ir būtų nukritęs taigoje ar vandenyne. Šiame
pranešime buvo kreipimasis į šalių vyriausybes su prašymu ieškoti kosmonauto.
Ir pagaliau trečiasis variantas, kuriame pranešama apie tragišką pirmojo
kosmonauto žūtį. Nei antrojo, nei trečiojo varianto neprireikė...
Išbandymas šlove
Jau po
kelių minučių, kai pasklido pranešimas apie Jurijaus Gagarino startą, žmonės
matė jo nuotraukas ir visas pasaulis pamilo jauną rusų vaikinuką. Jo šypsena
tapo legendine... Ar galėjo Jurijus Gagarinas pakelti tą šlovę, kuri užgulė jo
pečius ir kuriai lygių nebuvo istorijoje?
Pasakyti vienareikšmiškai galėjo reiškia apsimetinėti.
Viskas vyko žaibiškai. Vėliau jis kalbėjo: Visas mano gyvenimas man rodosi,
kaip viena nuostabi akimirka.... 108 skrydžio minutės tai jausmų antplūdis,
kuriame jis nespėjo susigaudyti. Tiesa, buvo kelios baimės sekundės, kai už
iliuminatoriaus siautė liepsna. Dega erdvėlaivis? Taip, tai degė Vostok danga
taip ir buvo planuota, tačiau niekas iki tol to nematė, o akys ne visada
paklūsta protui.... Tačiau po to Pavolgio stepės ir įprastas parašiuto
kupolas. Jis grįžo! Apsikabinimai, džiaugsmo ašaros ir pokalbis su Nikita
Chruščiovu, kuris Gagarinui buvo Dievas, ne kitaip.
O vėliau tėvyniniai ir užsieniniai dievai spaudė jam ranką, veržėsi apkabinti,
paglostyti, kartu pakelti taurelę ar taurę. Dabr jis pats sau atrodė Dievas...
Pirmasis prablaivėjimas atėjo Kryme, kur ilsėjosi sanatorijoje. Jis persiskėlė
kaktą taip, kad gilus randas liko visam likusiam gyvenimui. Yra dvi šio įvykio
versijos. Vieną iš jų pasakojo Pravdos korespondentas: Jurijus maudėsi
audringoje jūroje. Staiga pastebėjo, kaip skęsta berniukas. Jis puolė į
pagalbą, išmetė berniūkštį ant uolų, tačiau pats trenkėsi kakta ir dabar
reikėjo gelbėti patį Gagariną.
Antroji versija žemiškesnė. Jurijui patiko viena medicinos sesuo, tačiau kažkas
pamatė, kaip jis įėjo į jos kambarį. Kaip tikras džentelmenas jis šoko iš
antrojo aukšto lango. Šį kartą nusileidimas buvo ne toks sėkmingas: Jurijus
nukrito į plytomis išklotą klombą. Viena iš plytų siaubingai trenkė į kaktą...
Išsirinkite teisingą versiją patys. Žinoma viena: pirmojo kosmonautų būrio ir
Jurijaus Gagarino vadas Nikolajus Kamaninas, pamatęs kruviną auklėtinį
pagalvojo apie visų blogiausia ir jau norėjo nusišauti. Vėliau kosmonautų
tėtušis prisipažino: Jei nebūtų pavykę išgelbėti, būčiau taip ir padaręs...
Tačiau viskas baigėsi laimingai. Tiesa, eiliniame partijos suvažiavime, kur
dalyvavo Gagarinas ir Titovas, žurnalistams buvo uždrausta juos fotografuoti.
Pirmajam Žemės kosmonautui buvo labai sunku. Kur tik jis pasirodydavo, tuoj
būdavo dengiamas šventinis stalas ir visi piršosi į draugus. Sunku buvo
atsisakyti nuo vienos-kitos taurelės tuoj pat gimdavo gandai ir priekaštai. O
šlovė nesitraukė, ji tapo įprasta.
Su padovanota Volga jis važiavo per raudoną šviesoforo ženklą. Dėl jo kaltės
įvyko avarija. Laimei niekas nenukentėjo, tačiau sudaužė savo automobilį ir
senutėlę Pobiedą. Avarijos vietoje atsiradęs milicininkas iš karto pažino
Jurijų Gagariną. Jis nusišypsojo, atidavė pagarbą ir užtikrino, kad nubaus
kaltininką. Pensininkas ir Pobiedos šeimininkas taip pat šypsojosi prieš
jį pats Gagarinas! Milicininkas sustabdė pakeleivingą mašiną ir paprašė
vairuotoją nuvežti Gagariną ten, kur jam reikia. Gagarinas sutiko ir išvažiavo.
Tačiau dūšioje buvo neramu ir jis paprašė sugrįžti į avarijos vietą. Ten
pamatė, kad jo kaltę milicininkas suvertė pensininkui. Jurijus įsikišo ir
atstatė teisingumą. Vėliau jis padėjo suremontuoti automobilį ir apmokėjo
išlaidas. Po šio įvykio jo charakteris ėmė keistis ir jis palengva išsivalė nuo
šlovės svaigulio. O be to padaugėjo darbo: Gagarinas išsireikalavo, kad būtų
įtrauktas į pasirengimus skrydžiams naujuoju erdvėlaiviu Sojuz.
Mirties alsavimas
Vladimiro Komarovo žūtis
išblaivino visus kosmonautus ir visų pirma Gagariną, kuris buvo pirmojo
Sojuz vado dubleris. Iš kosmoso padvelkė mirties alsavimu...
Gagarinas buvo paskirtas kosmonautų rengimo centro viršininku. Atrodė, kad jis
turi teisę treniruotis ir rengtis naujiems skrydžiams. Tačiau tai jau buvo ne
valiūkiškai besišypsantis visam pasauliui vyresnysis leitenantas Jurijus
Gagarinas. Tai buvo pulkininkas Gagarinas, kuris išmoko atsakyti ne tik už
save, bet ir už savo pavaldinius. Pirmosios eksperimentinės stoties projekto
metu jis buvo paskirtas į vieną iš įgulų. Pasirengimas naujam skrydžiui tapo
pagrindiniu darbu. Atrodė, kad viskas tik prasideda... Jurijus Gagarinas žuvo mokomojo
skrydžio metu. Sėkmė šį kartą nusisuko. Likimas lėmė, kad žmonijos
atmintyje jis liktų amžinai jaunas.