Vladimir Gubarev

 
Jų buvo dvidešimt. Paprasti, įvairaus charakterio ne per geriausi lakūnai (koks pulko vadas atiduos geriausius?!). Viena savybė buvo bendra visiems: mažas ūgis. Tokius parametrus pateikė konstruktorius Koroliovas. „Rutuliukas“, kuriame turėjo skrieti kosmonautas buvo nedidelis – jo svorį ir gabaritus apibrėžė raketos „galva“. O ji buvo projektuota ne žmogaus skrydžiui į kosmosą, o termobranduoliniam užtaisui, kuris turėjo būti nugabentas į JAV.
 
Nereikia iliuzijų. Nieko išskirtinio ir neįprasto Jurijaus Gagarino ir jo draugų likimuose nebuvo. Juos skrydžiams rengęs Markas Galajus kartą labai tiksliai pasakė: „Bet kuriame aviacijos pulke buvo galima surinkti dvidešimt tokių lakūnų...“
 
Jurijui Gagarinui dažniau nei kitiems šypsojosi laimė. Jis gimė ne kovo 8, o kovo 9 (kas būtų buvę jei gimtų Tarptautinę Moters dieną? Tai galėjo sutrukdyti jam tapti „pirmuoju“). Pergyveno karą, mokėsi, įstojo į amatų mokyklą. Tada pašaukė aviacija. Dėl savo ūgio vos praėjo medicininę komisiją. Mokomųjų skrydžių metu tūpdamas dažnai darydavo „ožį“ – matomumas iš kabinos tokio ūgio vaikinukui buvo per mažas. Teko pasidaryti specialią pagalvę ir nešiotis su savimi. Nuo tada lėktuvas tūpdavo lygiau. Bet jis visur stengėsi ir todėl būtinai pasiekdavo, kad jį pastebėtų.
 
Iš dvidešimties kandidatų atrinko šešis: Koroliovas skubėjo, nes „amerikonai“ – taip jis juos vadino, stengėsi atsirevanšuoti už pirmąjį palydovą. Jie rengėsi balistiniam skrydžiui. Astronautas turėjo praleisti kosmose 15 minučių ir perskristi Atlantą. Nepaisant to, tai jau būtų galima vadinti „kosminiu skrydžiu“.
 
Pirmojo skrydžio datą lėmė būtent Amerika. Ten buvo nuspręsta, kad Alano Šepardo „šuolis į kosmosą“ bus balandžio 20 dieną. Koroliovas tiesiog privalėjo paleisti „Vostok“ keliomis dienomis anksčiau. Starto „langas“ – 1961 metų balandžio 11-17 dienomis.
 
Tačiau kas skris pirmas? Tai tapo žinoma tik kosmodrome, kai Valstybinės komisijos posėdyje nuskambėjo dvi pavardės: Gagarinas ir Titovas. Tai buvo pagrindinis ir atsarginis pilotai. Žodis „dubleris“ atsirado vėliau.
 

 
Kas laukė pirmojo žmogaus kosmose? Dabar nedaugelis žino apie slaptą paketą, kuriame buvo popieriaus lapelis su skaičiais „25“. Tai buvo rankinės kosminio erdvėlaivio „Vostok“ valdymo sistemos įjungimo šifras. Skrydis vyko automatiniu režimu, tad Jurijus Gagarinas nesikišo į valdymą. Jis buvo tik stebėtojas! Tačiau jei automatai nesuveiktų jis privalėjo imtis valdymo pats. Kodėl gi kosmonautui nepasakė šifro, o įdėjo jį į specialų voką? Jurijus Gagarinas turėjo atplėšti jį, surinkti „25“ ir tik po to rankiniu būdu orientuoti erdvėlaivį nusileidimui.
 
Toks paslaptingumas aiškinamas įsitikinimu, kad kosmose esantis ir iš šono į savo planetą žvelgiantis  žmogus gali išprotėti. Psichologai ir gydytojai įrodinėjo taip įtikinamai, kad Koroliovas patikėjo... Žmogus praranda protą ir čia pat imasi valdyti erdvėlaivį. Kad to neatsitiktų ir buvo blokuotas valdymo pultas. Jei kosmonautas neišprotės, tai lengvai atplėš voką ir sužinos lemtingą skaičių. Dabar tokie apsidraudimai atrodo vaikiški ir juokingi, tačiau prieš keturis dešimtmečius buvo visai pagrįsti – juk iki tol dar niekas nebuvo kosmose!
 
Ir vis dėlto prieš startą apie skaičių „25“ Gagarinui sakė du žmonės. Tai buvo Markas Galajus ir vedantis „Vostok“ konstruktoriu Olegas Ivanovskis. Jurijus neišsidavė, kad jam žinoma voko paslaptis.
 
TASS`as parengė tris pranešimo variantus apie žmogaus skrydį į kosmosą. Pirmasis buvo iškilmingas – „sėkmingas“. Antrasis – tam atvejui, jei erdvėlaivis nepakiltų į orbitą ir būtų nukritęs taigoje ar vandenyne. Šiame pranešime buvo kreipimasis į šalių vyriausybes su prašymu ieškoti kosmonauto. Ir pagaliau – trečiasis variantas, kuriame pranešama apie tragišką pirmojo kosmonauto žūtį. Nei antrojo, nei trečiojo varianto neprireikė...
 

 
Jau po kelių minučių, kai pasklido pranešimas apie Jurijaus Gagarino startą, žmonės matė jo nuotraukas ir visas pasaulis pamilo jauną rusų vaikinuką. Jo šypsena tapo legendine... Ar galėjo Jurijus Gagarinas pakelti tą šlovę, kuri užgulė jo pečius ir kuriai lygių nebuvo istorijoje?
 
Pasakyti vienareikšmiškai „galėjo“ – reiškia apsimetinėti.
 
Viskas vyko žaibiškai. Vėliau jis kalbėjo: „Visas mano gyvenimas man rodosi, kaip viena nuostabi akimirka...“. 108 skrydžio minutės – tai jausmų antplūdis, kuriame jis nespėjo susigaudyti. Tiesa, buvo kelios baimės sekundės, kai už iliuminatoriaus siautė liepsna. Dega erdvėlaivis? Taip, tai degė „Vostok“ danga – taip ir buvo planuota, tačiau niekas iki tol to nematė, o akys ne visada paklūsta protui.... Tačiau po to – Pavolgio stepės ir įprastas parašiuto kupolas. Jis grįžo! Apsikabinimai, džiaugsmo ašaros ir pokalbis su Nikita Chruščiovu, kuris Gagarinui buvo Dievas, ne kitaip.
 
O vėliau tėvyniniai ir užsieniniai dievai spaudė jam ranką, veržėsi apkabinti, paglostyti, kartu pakelti taurelę ar taurę. Dabr jis pats sau atrodė Dievas...
 
Pirmasis prablaivėjimas atėjo Kryme, kur ilsėjosi sanatorijoje. Jis persiskėlė kaktą taip, kad gilus randas liko visam likusiam gyvenimui. Yra dvi šio įvykio versijos. Vieną iš jų pasakojo „Pravdos“ korespondentas: Jurijus maudėsi audringoje jūroje. Staiga pastebėjo, kaip skęsta berniukas. Jis puolė į pagalbą, išmetė berniūkštį ant uolų, tačiau pats trenkėsi kakta ir dabar reikėjo gelbėti patį Gagariną.
 
Antroji versija žemiškesnė. Jurijui patiko viena medicinos sesuo, tačiau kažkas pamatė, kaip jis įėjo į jos kambarį. Kaip tikras džentelmenas jis šoko iš antrojo aukšto lango. Šį kartą nusileidimas buvo ne toks sėkmingas: Jurijus nukrito į plytomis išklotą klombą. Viena iš plytų siaubingai trenkė į kaktą...
 
Išsirinkite teisingą versiją patys. Žinoma viena: pirmojo kosmonautų būrio ir Jurijaus Gagarino vadas Nikolajus Kamaninas, pamatęs kruviną auklėtinį pagalvojo apie visų blogiausia ir jau norėjo nusišauti. Vėliau kosmonautų tėtušis prisipažino: „Jei nebūtų pavykę išgelbėti, būčiau taip ir padaręs...“ Tačiau viskas baigėsi laimingai. Tiesa, eiliniame partijos suvažiavime, kur dalyvavo Gagarinas ir Titovas, žurnalistams buvo uždrausta juos fotografuoti.
 
Pirmajam Žemės kosmonautui buvo labai sunku. Kur tik jis pasirodydavo, tuoj būdavo dengiamas šventinis stalas ir visi piršosi į draugus. Sunku buvo atsisakyti nuo vienos-kitos taurelės – tuoj pat gimdavo gandai ir priekaštai. O šlovė nesitraukė, ji tapo įprasta.
 
Su padovanota „Volga“ jis važiavo per raudoną šviesoforo ženklą. Dėl jo kaltės įvyko avarija. Laimei niekas nenukentėjo, tačiau sudaužė savo automobilį ir senutėlę „Pobiedą“. Avarijos vietoje atsiradęs milicininkas iš karto pažino Jurijų Gagariną. Jis nusišypsojo, atidavė pagarbą ir užtikrino, kad „nubaus kaltininką“. Pensininkas ir „Pobiedos“ šeimininkas taip pat šypsojosi – prieš jį – pats Gagarinas! Milicininkas sustabdė pakeleivingą mašiną ir paprašė vairuotoją nuvežti Gagariną ten, kur jam reikia. Gagarinas sutiko ir išvažiavo. Tačiau dūšioje buvo neramu ir jis paprašė sugrįžti į avarijos vietą. Ten pamatė, kad jo kaltę milicininkas suvertė pensininkui. Jurijus įsikišo ir atstatė teisingumą. Vėliau jis padėjo suremontuoti automobilį ir apmokėjo išlaidas. Po šio įvykio jo charakteris ėmė keistis ir jis palengva išsivalė nuo šlovės svaigulio. O be to padaugėjo darbo: Gagarinas išsireikalavo, kad būtų įtrauktas į pasirengimus skrydžiams naujuoju erdvėlaiviu „Sojuz“.
 

 
Vladimiro Komarovo žūtis „išblaivino“ visus kosmonautus ir visų pirma – Gagariną, kuris buvo pirmojo „Sojuz“ vado dubleris. Iš kosmoso padvelkė mirties alsavimu...
 
Gagarinas buvo paskirtas kosmonautų rengimo centro viršininku. Atrodė, kad jis turi teisę treniruotis ir rengtis naujiems skrydžiams. Tačiau tai jau buvo ne valiūkiškai besišypsantis visam pasauliui vyresnysis leitenantas Jurijus Gagarinas. Tai buvo pulkininkas Gagarinas, kuris išmoko atsakyti ne tik už save, bet ir už savo pavaldinius. Pirmosios eksperimentinės stoties projekto metu jis buvo paskirtas į vieną iš įgulų. Pasirengimas naujam skrydžiui tapo pagrindiniu darbu. Atrodė, kad viskas tik prasideda...
 
Jurijus Gagarinas žuvo mokomojo skrydžio metu. Sėkmė šį kartą nusisuko. Likimas lėmė, kad žmonijos atmintyje jis liktų amžinai jaunas.

Jūsų Skraiduolis