Praėjus vos kelioms dienoms po Alkoko ir Brauno skrydžio Lisabonoje su oficialiu vizitu lankėsi Brazilijos prezidentas Epitacio Pessoa. Žymus portugalų lakūnas Sakaduro Kabral pasinaudojo šiuo vizitu ir pasiūlė tvirčiau susieti abi šalis draugystės ir bendradarbiavimo ryšiais.

Kapitonas Sakadura Kabral buvusiam Portugalijos Jūrų ministrui Victor Macedo Pinto pateikė ambicingą - įveikti Atlanto vandenyną pietinėje jo dalyje ir taip sujungti dvi broliškas tautas.

Portugalijos vyriausybė entuziastingai pritarė projektui ir rekomendavo Kabral pradėti nuodnius maršruto tyrimus ir pasirengimą skrydžiui. Netrukus jis susirado bendražygį – kapitoną Gago Kautinjo, kuris skrydyje turėjo vykdyti navigatoriaus funkcijas. Portugalijos ir Brazilijos vyriausybės pagal visas jūreivystės tradicijas pradėjo kruopščiai planuoti maršrutą virš Pietų Atlanto. Pilotams teko nelengvas navigacinis uždavinys – jie turėjo nenutūpdami įveikti 1450 kilometrų atkarpą virš vandenyno ir surasti jo platybėse vos 6 mylių ilgio Fernando Noronha salą, kur turėjo pasipildyti degalais. Kabral draugas ir porininkas, laivyno komanderis ir kartografas Gago Koutinjo sukūrė naują sekstantą, kuriame buvo naudojamas vandens burbulas ir taip nustatomas horizontas. Šis sekstantas labai padėjo tinkamai orientuotis vandenyno platybėse.

Dėl techninių lėktuvų savybių ir masės apribojimų (perkrautas lėktuvas nagali pakilti nuo vandens) visas skrydis buvo padalintas į etapus. Pakeliui lakūnai leidosi Las Palmas, Sent Visente (Cape Verde), Šv. Petro ir Šv. Pauliaus saloje, Fernando Noronha, Recife, Salvador da Bahia, Porto Seguro ir Vitoria.

1922 metų kovo 30 dieną 07:00 Grinvičo laiku du portugalų karo lakūnai - Sakadura Kabral (Sacadura Cabral) ir Gago Koutinjo (Gago Coutinho) iš Lisabono vienmotoriu lėktuvu – amfibija Fairey F III-D MkII išskrido į pirmą pasaulyje skrydį per Pietų Atlanto vandenyną. Galutinis jų kelionės taškas – Brazilijos Recife miestas. 5100 mylių kelias truko gana ilgai – tik birželio 17 dieną jie pasiekė Rio de Žaneirą. Pilotai ne kartą tūpė ir vėl kilo, remontavo ir prarado du lėktuvus.

Tuo metų Čarlzui Lindbergui buvo vos 20 metų. Kažin ar jis ką nors girdėjo apie Kabral ir Kautinjo skrydį, - tik po penkių metų atliko istorinį skrydį iš Niujorko į Paryžių. O 1919 metų balandžio 9 dieną, kai Kabral ir Koutinjo buvo pusiaukelyje iš Lisabonos į Rio de Žaneirą, jis pirmą kartą pakilo į orą...

Iš Lisabonos Kabral ir Koutinjo pakilo originaliu hidroplanu Fairey III D „Lusitania” . Po 8 valandų ir 37 minučių skrydžio jie leidosi už 703 jūrmylių – Kanarų salų Las Palmas mieste. Tupiant į bangas trūko kelios atotampos.

Balandžio 2 dieną Kautinjo ir Kabral perskrido į Gando, kur buvo palankesnės sąlygos kilti pilnai pakrautam lėktuvui. Balandžio 5 jie išskrido ir po 10 valandų 43 minučių skrydžio tūpė už 849 jūrmylių - Sent Visente (Cape Verde). Dėl prasdėjusių audrų čia jie liko dvylikai dienų. Per tą laiką sutvarkė pagrindinį kompasą ir vandenį praleidžiančius plūdurus. Be to atviroje lakūnų kabinoje susikaupė vandens perteklius. Tiesą pasakius tai buvo pastebėta Las Palmas ir dalinai Lisabonoje, bet reikiamas dėmesys neatkreiptas. Lakūnams dabar bet kokia kaina reikėjo išvengti liūčių, nes per atvirą kabiną vanduo patekdavo į prietaisus ir kuro bakus, o permainingi vėjai ir lietus apsunkino ir taip nelengvą navigaciją.

Čia paaiškėjo, kad sekančio etapo įveikimui - skrydžiui iki Fernando Noronha salos, kuri buvo vos už 200 mylių nuo Brazilijos krantų, kuro bakuose esančių degalų neužteks. Todėl nuspręsta, kad jie pasipildys degalais ties Šv. Petro ir Šv. Pauliaus uolomis, kurios yra beveik pusiaukelėje tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. Ten turėjo laukti kreiseris „Republica“.

Balandžio 17 dieną IIID buvo nuplukdytas už 170 jūrmylių, į Porto Praia, iš kur balandžio 18 pakilo į ilgiausią 908 jūrmylių etapą. Tą pačia dieną, po 11 valandų 21 minutės skrydžio lakūnai pasiekė vos 22 akrų ploto Šv. Petro ir Šv. Pauliaus uolas. Lėktuvo bake buvo likę vos trys litrai degalų – didelė dalį jie sunaudojo kildami nepalankiomis oro sąlygomis. Tai buvo kritiškiausia kelionės dalis – tūpimas jūroje buvo atliktas labai atšiauriomis oro sąlygomis. Bet ne dėl jų jaudinosi lakūnai – labiausiai jie bijojo likti be degalų – juk Šv. Petro ir Šv. Pauliaus uolos yra pusiaukelėje. Laimei jiems padėjo palankus vėjas. Kuro atsargomis „Lusitania“ turėjęs papildyti laivas „Republica“ anksčiau pranešė, kad oro sąlygos yra palankios, tačiau kai lakūnai atskrido į vietą, jos pablogėjo, o degalai jau baigėsi. Tupiant ant bangų sulūžo viena plūdė, hidroplanas apsivertė ir netrukus nuskendo.

Sužinojusi apie „Lusitania“ praradimą, Portugalijos vyriausybė nusprendė pagelbėti ekspedicijai ir keleiviniu-krovininiu Brazilijos laivu iš Lisabonos išsiųsti dar vieną tokio pat modelio lėktuvą, pavadintą „Portugal“. Deja dėl nealankių oro sąlygų jis negalėjo būti iškrautas Šv. Petro ir Šv. Pauliaus uolose, o keleivinis laivas negalėjo užsilikti ten ilgiau nei dvi paras. Todėl jis gegužės 6 dieną buvo atgabentas į Fernando Noronha salą. Lakūnai nusprendė, kad iš ten jie grįš iki tos vietos, kur nuskendo „Lusitania“ ir tada vėl skris iki Fernando Noronha, o nuo jos – į Recife.

Po penkių valandų skrydžio už 15-ios mylių jie išvydo Šv. Petro ir Šv. Pauliaus uolas. Bet prasidėjusi liūtis privertė sukti atgal taip ir neįveikus tų penkiolikos mylių. Jie nuskrido link degalus papildančio laivo „Republica“, kuris buvo už 70 mylių į šiaurę nuo Fernando Noronha. Po valandos ir 50-ies minučių pradėjo springti karbiuratorius ir sustojio variklis. Tai privertė juos tūpti ant vandens. Po 55 minučių jie sugebėjo užvesti variklį, bet kai susiruošė kilti jis sustojo ir jau nebeužsivedė. Netrukus prdaėjo grimzti lėktuvo plūdės, todėl vienas iš lakūnų užsiropštė ant variklio, kad atsvertų į plūdes veikiantį uodegos svorį.

Tuo tarpu laive „Republica“ suprato, kad kažkas atsitiko ir išsiuntinėjo radijo pranešimus šalia menamo incidento esantiems laivams. Dar po valandos ir 20 minučių nuvargę ir mieguisti lakūnai neteko vilties. Tuo metu horizonte pasirodė tolima šviesa. Lakūnai iššovė du šūvius. Netrukus juo išgelbėjo iš Kardifo į Rio de Žaneirą plaukęs sausakrūvis „Paris City“.

Portugalijoje buvo paskelbta rinkliava, kad lakūnams būtų nugabentas trečiasis IIID - F.402, kuris priklausė Lisabonos Jūrų Muziejui. Trečiasis Fairey 17 buvo pavadintas „Santa Cruz“. Birželio 2 dieną karinis Portugalijos laivas „Carvalho Araujo“ atgabeno jį į Fernando Noronha salą. Vos tik lėktuvas buvo parengtas skrydžiui, lakūnai birželio 5 be jokiu didesnių incidentų tęsė savo žygį į Recife, Salvador de Baia, Porto Seguro, Vitoria ir Rio de Žaneirą.

Pagaliau buvo baigtas 8300 kilometrų ilgio kelias per Pietų Atlantą. Po 62 valandų 26 minučių skrydžio vien savo pastangomis kelią kloję lakūnai 1922 metų birželio 17 dieną audringai sutikti Rio de Žaneire. Dirbtiniu horizontu besiremiantis sekstantas pateisino save.

Laivyno aviatorių Sakadurą Kabral įkvėpė du ankstesni kolegų skrydžiai per Atlanto vandenyną. Prieš tris metus iš Niujorko į Angliją atskrido JAV laivyno lėktuvas Curtiss NC-4, o 1919 metų birželio 15 dieną lakūnai Džonas Alkokas (John Alcock) ir Arturas Braunas (Arthur Brown) per 16 valandų nenutūpdami atskrido iš Niufaundlendo į Airiją.

Be to jie siekė įrodyti, kad sekstantas ir kiti astronominiai prietaisai taip pat sėkmingai gali būti naudojami ne tik laivyboje, bet ir aviacijoje. Kaip ir XIV- XV amžiaus protėviai Sakadura Kabral ir Gago Kautinjo metė iššūkį vandenynui ir jį įveikė.

Jūsų Skraiduolis