Forum:	Šventės
Téma:	Šventės
---------------

Remigas:
Tarptautinė moters diena
Moters diena… Smerkiama ir keiksnojama komunistų šventė… Vyrai sutrikę vaikšto ir svarsto, ar pirkti gėlių, ar ne… Kažkokia sielos ir piniginės sumaištis… Tačiau Tarptautinė moters diena – tai ne šiaip sau šventė, kurią tyliai švenčia keletas ištikimų feminisčių ar atsidavusių „Tarybinei moteriai“ vyriškių. Nors ir labai keista – tai iš tikrųjų yra tarptautinė šventė ir minima ne tik buvusiose socialistinio bloko šalyse. Ši diena yra moterų vienybės ir solidarumo simbolis, o kartu ir pasaulinės taikos simbolis. Jos ištakos siekia net Antikos laikus. Graikijoje moterys buvo paskelbusios kariaujantiems vyrams „streiką“, o šie, vargšeliai, ištroškę moterų meilės ir šilumos, turėjo savo karus nutraukti. Aktyvios moteriškės buvo ir Prancūzijos revoliucijos metu, tačiau apie lygybę jos tegalėjo tik svajoti. Viešpatavo vyrai. Praėjusio šimtmečio pradžioje daugelyje šalių moterys pagaliau išsikovojo sau kai kurias teises. Viena jų buvo ir teisė balsuoti. Toks laimėjimas turbūt ir paskatino pirmąją Moters dienos šventę.
1909 m. JAV buvo pirmą kartą paminėta Tarptautinė moters diena, tačiau tai buvo daugiau vietinis renginys, kuriame dalyvavo aršiausios kovotojos už moters teises.
1911 m. Tarptautinė moters diena jau buvo švenčiama Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir tik 1913-1914 m. ją pradėjo švęsti Rusijoje. Taigi mitas, kad tai rusų sugalvota šventė taip ir lieka mitu...
Laikui bėgant moters dienos vaidmuo kito. Iš pradžių buvęs moterų bandymas suvienyti jėgas vėliau tapo švente.
1977 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja išleido rezoliuciją, kurioje kiekviena tauta raginama sutinkamai su jos istorinėm ir tautinėm tradicijom, paskelbti vieną metų dieną „Moters teisių ir Tarptautinės taikos diena“. Daugumoje šalių Tarptautinė moters diena švenčiama vis tik kovo 8 d.
O ar verta švęsti šią dieną? Spręskite patys. Aš manau, kad verta. Juo labiau, kad nereikia vėliavų perrišti juodais gedulo kaspinais – tai jau šventė. Įteikite mylimai moteriai gėlių, pabučiuokite ir parodykite didžiulę pagarbą, kurios ji turbūt tikrai nusipelnė. Juo labiau, kad vyrai iš tiesų nėra jau tokie nejautrūs ir gašlūs stuobriai, kaip mes dažnai juos keiksnojame. Štai kaip poetiškai vyras kalba apie moterį: „Be Jūsų nebūtų nei poezijos, nei pasakų, nei pačių gražiausių akimirkų... Tik Jūsų grožio apakinti vyrai daro žygdarbius, užkariauja kitas valstybes, kosmoso aukštybes. Tik Jūsų taurumo ir nepasikartojamumo apakinti vyrai puola į glėbį didžiausiems pavojams. Apgirtę nuo Jūsų grožio mes, vyrai, bet kurią akimirką pasiryžę sulyginti kalnus, išdžiovinti upes... Nuostabiausius ir subtiliausius gamtos bruožus galima atrasti tik moters kūno linijose. Net nuostabiausi gėlių žiedai nublanksta, kai papuola į moters draugiją... Pats Dievas padarė klaidą, sukurdamas pirmiausiai pasaulį, po to vyrą, ir tik pačioje pabaigoje moterį. O gal jis žinojo, kad pirma sukūręs moterį, pritrūktų fantazijos sukurti dar kažką gražesnio? Gal jis teisingai įvertino savo jėgas ir kaip baigiamąjį akordą sukūrė pasaulį pritrenkiantį šedevrą?...
Ir jau pirmasis gerbėjas Adomas, pasakė amžiams likusius gyvus žodžius: "Ištark tik žodį, nieko negailėsiu, nors mano turtas tik karšta širdis". Bet kiek daug jausmų į posmus nesudėta, kiek dar daug laimės palaidos laukuos... Kai aplink žiedų jūra siaučia ...Juk aplink vien žiedeliai žiedai... O moterys gražuolės ir aistringos... Tik Jūs mums nešat savo aistringuose ir švelniuose delnuose sielos džiaugsmą, tik Jūs mus atgaivinat, tik Jūs paguosti galit. Tik prie Jūsų, mūsų mielosios, ryto rasa spindi ir kaip perlai atspindi grožį, meilę, tik su Jumis mes galime pajausti širdimi. Ir mes atversim grožio labirintus, pripilsim gėrio sklidinas taures. Bet ar užteks mums žodžių nuostabių, kad mums atleistumėt visas kaltes, kurias, galbūt, net nenorėdami mes esame padarę? Ir tik paklausti norėtume, - mieliausios mūsų, gal kas širdį gelia?.. Šiandien, pavasariui paliepus, ir Jums panorėjus mes padarysime bet ką, šiandieną Jūs, tik Jūs pasaulio deivės... O meilė... Meilė... Ją pasiekt tik susijungę galim... Po vieną šito niekas nepasieks...“ Muzika moters ausiai, ar ne tiesa? Ne viena atsidususi pagalvos, kad iš tiesų vyrai tokiais jautruoliais galėtų „apsimesti“ ne tik kartą ar porą per metus, o gerokai dažniau.
Atvertus 8-ąjį kovo mėnesio lapelį, įprastai prekyba gėlėmis suintensyvėja. Daugiausiai perkama tulpių, kainuojančių 1 - 2 litus. Kai kurie vyrai nusiderėję už tulpės žiedą moka po 80 centų. Pirkėjų beveik nedomina raudonos spalvos tulpės, matyt, jos jau pabodusios ir primena „raudonas šventes“.
Pasigrožėkite mintimis apie moterį. Gal kuri sentencija tiks Jūsų sveikinimui?
* Moterį galima svaidyti tik brangakmeniais.
* Pasaulį valdo trys galybės – valdžia, turtas ir garbė – ir visos jos prieš moterį klaupiasi.
* Tavyje ieškojau jūros – suradau vandenyną. Tavyje ieškojau žvaigždės – suradau saulę. Tavyje ieškojau moters – suradau žmogų.
* Ar atleisi man, kad tiek nedaug tavyje ieškojau?
* Ugnimi išbando auksą, auksu – moterį, o moterimi – vyrą.
* Gerbkite moteris – jos nuskina dangiškas rožes ir įpina jas į žemišką gyvenimą.
* Moteris retai mums atleidžia, jei pavyduliaujame, ir niekada neatleidžia, jei taip nedarome.
* Nėra nieko lengvesnio kaip vidutinišką moterį paversti nepaprasta. Pakanka ją pamilti.
Tas nepažįstamas moters pasaulis
Prieš penkis tūkstančius metų Egipto moterys valdė galingą valstybę, rūpinosi gausiu šeimos būriu, turėjo su vyru lygų visuomeninį statusą. Drąsios, nesuvaržytos, nepriklausomos ir veržlios egiptietės nekovojo už savo teises – jas jos paprasčiausiai turėjo ir jomis naudojosi.
Pagrindinis egiptiečių tikslas – santuoka ir motinystė. Tekėdamos merginos įgydavo visuomeninį statusą su visomis pareigomis ir privilegijomis. Jaunutės žmonos senovės Egipte nebuvo retenybė, greičiau atvirkščiai. Dvylikametė mergaitė dažnai jau tapdavo jaunamarte. Tačiau merginos nebūtinai tekėdavo per prievartą – dažna santuoka buvo sudaroma iš meilės.
Įdomu, kad santuokai įtvirtinti nereikėdavo jokių oficialių ar religinių ceremonijų. Nors ir labai keista, tačiau santuoka įsigaliodavo tada, kai jaunieji apsigyvendavo drauge viename būste (dar ir dabar, XXI a., modernioje ir laisvoje visuomenėje, jaunų porų gyvenimas nesusituokus daugeliui kelia siaubą ir pasibaisėjimą). Senovės Egipte vyras nebuvo laikomas žmonos globėju ar šeimos galva. Moteris galėdavo savarankiškai tvarkyti iš savo šeimos paveldėtus turtus.
Viena garsiausių Egipto moterų buvo karalienė Hatszepsut. Šalies karaliaus Tutmozio III žmona ji tapo sulaukusi 11 metų, o dukterį Nefrur pagimdė būdama 15 metų. Netrukus karalienė tapo našle. Pagal faraonų įstatymus, Egipto valdovo karūna atiteko karalienės posūniui, tačiau moteris neliko jo šešėlyje. Ji visam pasauliui įrodė, kad yra ambicinga valdovė. Karalienė savo užsispyrimu ir sumania taktika pasiekė valdžią – sulaukusi 22-jų ji tapo šalies valdove.
Palyginti su kitomis senosiomis Artimųjų Rytų civilizacijomis, egiptietės turėjo daugiausiai teisių santuokoje ir visuomeniniame gyvenime. Paprastai sutuoktiniai apsigyvendavo savo name. Jeigu jo neturėdavo, įsikeldavo pas vyro tėvus. Žmona autoritetą pelnydavo tvarkydama namų ūkį bei augindama vaikus. Sunkiausiai dirbdavo Egipto valstietės – maldavo grūdus, kepdavo duoną, virdavo alų, ausdavo, dirbdavo be poilsio ir pramogų. Pramogos, be abejo, buvo skiriamos tik kilmingosioms aristokratėms.
Turtingų šeimų dukterys vyrus rinkdavosi tik iš savo socialinio sluoksnio. Ištekėjusios jos dažniausiai leisdavo laiką grodamos muzikos instrumentais arba stebėdamos trupių pasirodymus. Kilmingosios moterys organizuodavo priėmimus, vadovaudavo tarnams, akylai saugodavo savo vyro ištikimybę – stebėdavo, kad šeimininkas nesusidomėtų namų tarnaite.
Didžiausias egiptietės gyvenimo tikslas – tapti motina. Jei pora nesusilaukdavo palikuonių, tuoj pat išsiskirdavo, o dėl nevaisingumo kaltindavo moterį.
Egiptietės labai rimtai rengdavosi motinystei, tai buvo vertinama kaip itin atsakinga misija. Nors ir sunku patikėti, tačiau egiptietės jau prieš 5 tūkstančius metų atlikdavo įvairius nėštumo testus. Pvz., buvo naudojami drobiniai maišeliai su kviečių ir miežių grūdais. Šalia jų padėdavo dar du maišelius su datulėmis ir smėliu. Ant visų maišelių užpildavo šlapimo. Jei nė vienas grūdų maišelis nesudygdavo, sakydavo, kad nėštumo testas neigiamas. Jei kviečiai sudygdavo pirmieji – gims mergaitė, jei miežiai – pasaulį išvys berniukas. Nors mergaitės tėvų buvo mylimos ne mažiau nei berniukai, tačiau šeima paprastai laukdavo sūnaus, kuris ateityje perimtų tėvo verslą ir užtikrintų giminės tęstinumą.
Senovės egiptiečiai žinojo ir būdų, kaip gydyti nevaisingumą. Sunkiai pastojančioms moterims siūlydavo į makštį dėti hipopotamo išmatų, taip pat buvo naudojamas driežo kraujas, kiaulės dantys, pūvanti mėsa… Egiptiečiai šventai tikėjo, jog tokie metodai padeda užmegzti ryšį su nemirtingomis būtybėmis, globojančiomis moterį nėštumo bei gimdymo metu. Senovės Egipto grožio etalonas – neaukšta (maždaug 150 cm), liekna, nedidelėmis krūtimis, siauru liemeniu, ilgomis kojomis moteris. Deja, ne kiekvienos moters išvaizda buvo tokia ideali, kaip vaizduojama senovės Egipto dailėje.
Etnologai ir istorikai sako, kad egiptietės didžiausią dėmesį skirdavo savo plaukams. Jų galvas puošdavo ilgi, tankūs plaukai, iš kurių būdavo formuojamos įvairios šukuosenos. Nešiodavo ir aukštus perukus, kurie pabrėždavo kaklo grakštumą. Ši puošmena gundydavo vyrus. Lako tuomet dar nebuvo, tad egiptietės šukuosenas sutvirtindavo sakais, vašku. Maudydavosi Nile, vietoj muilo naudodavo pelenų ir molio mišinį, kūną drėkindavo ir tepdavo eterio aliejais, kvepalais, kuriuos laikydavo puošniuose indeliuose. Daug dėmesio buvo skiriama iš depiliacijai, kuri būdavo atliekama itin kruopščiai.
Makiažas taip pat būdavo neatskiriama kasdienybės dalis – egiptietė niekada neišeidavo iš namų be makiažo. Akis padidindavo, viršutinis vokas dažomas dažais su švino milteliais. Apatinis vokas buvo padengiamas žaliu melachitu, kuris laikytas puikia priemone nuo akių infekcijų.
Egiptietės rengdavosi aptemptais drabužiais, pabrėžiančiais kūno formas. Net lino tunika su petnešėlėmis priglusdavo prie figūros iškilumų.
Tarp faraonų moterų iniciatyva buvo įprastas dalykas. Egiptietės, priešingai nei romėnės ar graikės, nesislėpdavo namuose, laisvai vaikščiodavo, susipažindavo su vyrais.
Nors ir koks geras ir viliojantis atrodo senovės Egipto moterų gyvenimas, jos, deja, gyvendavo neilgai, maždaug 30 metų. Mirusioji į mirties karalystę šeimos narių ir artimųjų būdavo palydima su visa derama pagarba. Laidotuvių ceremonijos iškilmingumas priklausė nuo socialinės padėties. Mumifikuotą valdovo žmonos kūną iškilmingai laidodavo specialioje piramidėje; aristokratės po mirties ilsėdavosi uolose iškaltose duobėse; paprastų miestiečių kūnus laidodavo netoli gyvenamosios vietos.
Nepaisydama savo padėties ir kilmės, kiekviena moteris labai atsakingai rengdavosi pomirtinėn kelionėn, nes mirties kultas ir pomirtinis gyvenimas tais laikais buvo labai reikšmingas. Žmonės manė, kad po trumpo gyvenimo jų laukia amžinas, laimingas pomirtinis pasaulis. Gyvenimas „ten“, faraonų šalies gyventojų įsitikinimu, nelabai skiriasi nuo gyvenimo „čia“. Štai kodėl į kapavietę būdavo dedami ir kasdieninio naudojimo įprastiniai daiktai – baldai, indai, makiažo priemonės, veidrodžiai, siuvimo reikmenys. Moterys, nors gyveno iš tiesų neilgai, tačiau būdavo laimingos. Jos buvo mylimos tėvų vaikystėje, gyvenimo partnerį rinkdavosi pačios, džiaugdavosi šeimos gerove, rūpindavosi vaikais. Egiptietės neprotestuodavo prieš moterų teisių pažeidimus, už lygias galimybes. Jos puikiai išmanė savo lyties privalumus, jais taktiškai naudojosi, todėl iš vyrų sulaukdavo deramos pagarbos.