Australija - paradoksų žemė

Australija - vienintelė pasaulyje valstybė, užimanti visą kontinentą.

Australijos plotas – 7 682 300 kv. kilometrai. Tai maždaug JAV plotas be Aliaskos ir Havajų, ir dukart daugiau nei Indija ir Pakistanas kartu.

Kranto linijos ilgis – 36 735 km.

Australija – pats plokščiausias žemynas. Vidutinis aukštis virš jūros lygio – mažiau kaip 300 metrų, tuo metu kai pasaulio vidurkis – 700 metrų. Tik 5% visos teritorijos yra aukščiau kaip 600 metrų virš jūros lygio.

Aukščiausias kalnas – Kosciuškos viršukalnė (2228 metrai).

Australija – pats sausringiausias iš apgyvendintų kontinentų. Dykumos ir pusdykumės užima didžiules teritorijas. Todėl ji yra mažai apgyvendinta (vidutinis tankumas – 2 žmonės į 1 kvadratinį kilometrą).

Australija – viena iš labiausia urbanizuotų valstybių. Didžioji gyventojų dalis gyvena pakrantės zonos miestuose.

Klimatas varijuoja nuo tropinio šiaurėje iki vidutinio pietuose. Vasara trunka nuo gruodžio iki vasario, ruduo – nuo kovo iki gegužės, žiema – nuo birželio iki rugpjūčio ir pavasaris – nuo rugsėjo iki lapkričio.

Gyventojai – Australijoje gyvena apie 20 milijonų gyventojų. Nuo to laiko, kai Australijoje pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, didelį vaidmenį šalies vystymesi vaidina imigracija. Per keturis dešimtmečius po antrojo pasaulinio karo atvyko 4.2 milijonai žmonių iš 120 šalių.

Pagal 1986 metų duomenis kas penktas australietis gimė užsienyje.
Pagal nacionalinius požymius Australijos gyventojai susideda iš tokių grupių:
Aborigenai ir Torreso sąsiaurio salų gyventojai – apie 1 %
Ne mažiau, kaip trečios kartos išeiviai iš Didž. Britanijos ir Airijos – apie 60 %
Ne mažiau, kaip trečios kartos išeiviai iš kitų šalių (išskyrus anglosaksiškų) – apie 5 %
Išeivių iš anglosaksiškų šalių vaikai ir anūkai – apie 14%
Išeivių iš kitų šalių anūkai – apie 8 %
Išeivių iš kitų šalių vaikai – apie 12 %

Viso pasaulio akyse Australija visada buvo paradoksų šalis. Viduramžių jūrininkai pasakodavo apie Nepažintų Pietinių Žemių aukso slėnius ir pasakiškus siaubūnus. Džonatanas Sviftas savo fantastinę Liliputiją patalpino netoli nuo pietvakarinių paslaptingojo kontinento krantų. 1788 metais čia pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, tačiau dar ilgai sklido fantastiški gandai apie medžius, numetančius žievę vietoj lapų ir apie Kalėdų šventimą po kaitriais saulės spinduliais. Čia kolonistai pirmą kartą pamatė kengūras ir pūkuotą ančiasnapį, kuris deda kiaušinius. Ne mažiau juos stebino ir vietiniai gyventojai – svegmenai (tai žmogus, kurio visa manta sudėta į suvyniotą antklodę, nešiojamą ant pečių), savo galvas nuo musių dengiančiais kepurėmis iš kamštinio medžio. Niekas neginčijo šalies, turtingos iškasenomis ir vilna, privalumų. Joje gyveno narsūs kariai ir puikūs sportininkai. Tačiau pačius australiečius niekas nelaikė nacija. Užsienio kritikai ir šiomis dienomis mato joje kolonijinio nebrandumo požymius, o šios šalies tautą laiko nors ir malonia, bet nepakankamai kultūringą ir išsilavinusią. Vienu žodžiu – provincija.

Australijoje geriau negu bet kur žino, kokį poveikį žmogui daro aplinka. Aborigenai, gyvenę čia 40 tūkstančių metų iki europiečių pasirodymo, sugebėjo prisitaikyti prie gamtinių sąlygų. Jie nežinojo nieko apie grūdines kultūras ir vertėsi medžiokle ir rinko gamtos dovanas, nepažeisdami ekologinio balanso. 1788 metais jų gyveno apie 750 tūkstančių ir kiekvienam teko po 10 kvadratinių kilometrų. Kapitonas Džeimsas KUKAS, tyrinėjęs rytines Australijos pakrantes, prieš paskelbdamas kontinentą Britanijos Karūnos nuosavybe, rašė, kad vietiniai gyventojai „daug laimingesni už europiečius... Viskuo, kas būtina gyvenimui aprūpina žemė ir jūra“. Tačiau baltieji ateiviai nesiruošė mokytis išminties pas aborigenus, todėl pastarieji netekę savo gimtųjų žemių ėmė žūti nuo bado ir ligų.

Australijos apgyvendinimą anglais aiškina įvairiausiomis strateginėmis ir ekonominėmis priežastimis. Tai buvo unikalus eksperimentas. Australija, ko gero vienintelė pasaulio stambi valstybė, kuri buvo sukurta kaip kalėjimas. Nuo 1788 iki 1868 metų čia buvo ištremta apie 160 tūkstančių Britanijos teismuose nuteistų katorgininkų, daugiausia vyrų. Anglų rašytojai su nuostaba kalbėdavo apie „vagių kolonijas“. „Gal jie ten ištisas dienas vagia?“– klausė Čarlzas Lemas savo draugo, kuris 1817 metais pabuvojo Sidnėjuje.

Tačiau pirmoji kolonistų karta galvojo kitaip. Kai kurie lygino Naująjį Pietų Velsą su Senovės Roma, kurią, kaip tuo metu buvo laikoma, įkūrė plėšikų gauja, vadovaujama Romulo ir Remo. Kiti teigė apie Australijos pranašumą prieš Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmasis presbiterijonų šventikas Džonas Danmoras Lengas rašė: „Naujasis Pietų Velsas, nors ir tarnauja kaip nusikaltėlių prieglauda, skaitytojams, be abejo turi daug įdomesnę istoriją nei bet kuri imperijos kolonija. Čia tikrinamos potencialios žmogaus galimybės“. Ir iš tiesų pirmapradė gamta ir neįsavintos žemės sukūrė palankią dirvą tiems, kas norėjo patikrinti savo galimybes ir sugebėjimus.

30-aisiais praeito šimtmečio metais Australija tapo viena iš pagrindinių vilnos gamintojų pasaulyje. Kai 1851 metais buvo atrasti aukso klodai Naujajame Pietų Velse ir Viktorijoje, per keletą metų čia atvyko virš pusės milijono imigrantų. Be to tam laikui jau paaugo gimusi čia karta, o pasenę katorgininkai ištirpo šioje masėje. Apgyvendinant šalį atsirado esminiai regioniniai skirtumai. Taip Naujasis Pietų Velsas, kuris, kaip ir dera epochos kūdikiui, tradiciškai buvo laikomas grubumo ir įžūlumo įsikūnijimu, o Viktorijoje, kuri buvo pažymėta „aukso karštligės“, vyravo škotų kapitalistai, padorūs, bet radikaliai nusiteikę čartistai*. Abejose kolonijose jautėsi stipri airių katalikų, sudariusių apie ketvirtį visų gyventojų, įtaka. Būtent jų katalikiškos sampratos ir nacionalinių jausmų dėka Australija nepavirto į antrąją Angliją.

Airių kilmės australai, ypač darbininkai, visada gynė savo ypatingą australietišką savimonę. Vakarų Australijos gyventojai priešingai – ištikimai pabrėždavo savo ryšius su Londonu, sakydami, kad Melburnas ir Sidnėjus juos ignoruoja.

Pietų Australija niekada nebuvo tremties vieta, ir jos gyventojai daugiausiai buvo protestantai. Ji stovėjo priešakinėse pozicijose socialinių reformų sferoje (čia anksčiau nei kitur buvo įvesta visuotinė rinkimų teisė). Nepaisant to čia buvo ypatingai griežti reikalavimai moralei. Labiausiai australietiški bruožai išryškėjo pasienio Kvinslende. O Tasmanijos sala, atsiliekanti ekonominio augimo tempais, pavirto į nuošalų kaimo kampelį.

Neužilgo kiekvienoje kolonijoje atsirado centrai, kuriuose gyveno nuo trečdalio iki pusės šalies gyventojų. Australija dar neturėjo vieningos sostinės. Į šį vaidmenį pretendavo rungtyniavę tarpusavyje Sidnėjus ir Melburnas, tačiau 1901 metais susijungus kolonijoms, nė vienam iš jų nepavyko nugalėti. Rimtų debatų metu buvo nuspręsta pastatyti specialią sostinę; taip tarp Sidnėjaus ir Melburno atsirado Kanbera. Nė vienas iš šių miestų neturėjo didelės įtakos australų nacionalinei kultūrai, kaip, pavyzdžiui, Londonas ar Paryžius. Todėl galima tik stebėtis, kokiu būdu jau 80– aisiais praėjusio šimtmečio metais, kuomet daugumą suaugusiųjų ėmė sudaryti gimę šiame žemyne žmonės, šalyje susiklostė bendra australietiška kultūra.

Savo duoklę kultūrai davė Melburnas, iš kurio atėjo puikūs vaizduojamosios dailės kūriniai, ir Sidnėjus, kuriame kūrė rašytojai ir publicistai. Jaunų dailininkų grupė iš Melburno, žinoma kaip Heidelbergo mokykla, dirbo prancūzų impresionistų technika ir pirmą kartą savo darbuose atvaizdavo nepakartojamą savo šalies grožį.

Sidnėjuje idėjų kataliztoriumi buvo savaitinis žurnalas „Bulletin“, įkurtas 1880 metais. Pradžioje gynęs nacionalinės nepriklausomybės ir radikalizmo idėjas, kvietė rašytojus ieškoti siužetų australietiškame buše. Juk kiek miestai nepamėgdžiotų Mančesterį ar Čikagą, už jų ribų vis tiek buvo Australija. Dauguma rašytojų gyveno netoli nuo Port – Džeksono įlankos, ant kurios krantų stovi Sidnėjus. Jie greitai užkariavo skaitytojų auditorijos pripažinimą. Jie rašė apie didžiules ganyklas, apie varovus, šimtus mylių varančius gyvulius pardavimui, apie avių kirpėjus ir angliakasius, apie iš vietos į vietą keliaujančius darbininkus, kurie organizavo pačias įtakingiausias profsąjungas šalyje.

Šie kūriniai sukūrė australo įvaizdį – praktiško ir išradingo žmogaus, mokančio išsisukti iš sunkios padėties ir tenkintis tuo ką turi, su jumoru vertinančiu nelaimes, su nepasitikėjimu žvelgiančiu į valdžią ir neturinčio prisirišimo prie turto ir nuosavybės, nevikraus su moterimis ir beatodairiškai ištikimo draugystėje, slepiančio savo jausmus po ciniko ir aštrialiežuvio kauke. Jaunasis žurnalistas iš „Bulletin“ Charles BINN rašė: „Ganyklose, kasyklose ir šachtose gimsta australo idealas, teisingiau tvirtybės vyriškumo, paprastumo, ištikimybės, tiesos ir vaišingumo etalonas, kuris visiems kitiems tarnauja kaip idealas“.

Tačiau ir čia neapsieita be paradoksų. Jau mūsų amžiaus aušroje dauguma australų gyveno miestuose, kur pastoviai augo mechanizacijos lygis. O „Bulletin“ autoriai rašė apie tą gyvenimo būdą, kuris vedė į nostalgiškų prisiminimų sritį. Tačiau kaip rašė istorikas Russel WORD, tipiškas australas nėra vidutinis australas. Jei australai laikė save tauta, tai jie turėjo teisę į savo nacionalinį mitą, taip kaip dabartinių Amerikos miestų gyventojai ieško savo savimonės šaknų Laukinių Vakarų vertybėse. Australijos nacionalinis mitas įsitvirtino pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet žymi jaunų žmonių dalis atsidūrė Britanijos imperijos armijoje. Karininiuose veiksmuose žuvo kas šeštas, o maždaug du trečdaliai buvo sužeisti. Įžymusis išsilaipinimas Halipolio pusiasalyje Turkijoje, masinėje sąmonėje padėjo įsitvirtinti daugeliui nacionalinio savitumo principų.

Dardanelų operacija buvo žlugusio plano išvesti Turkiją iš karo dalis. Tiesa, sąjungininkų kariuomenė, į kurios sudėtį įėjo australų - naujazelandiečių korpusas („Anzak“), įsivirtino pakrantėje, tačiau jie taip ir nesugebėjo išstumti turkų. Aštuonis mėnesius abi armijos vedė alinančius mūšius, kol galų gale 1915 metų gruodį sąjungininkams teko palikti pusiasalį. Jų pralaimėjimo priežastis buvo Britanijos generalinio štabo nekompetentingumas, o „anzakams“ tai pelnė narsių karių reputaciją. Jų herojiškumas įrodė, kad jauna Australijos kolonijų federacija pagal pralieto kraujo teisę gali lygiuotis į kitas pasaulio valstybes.

Aprašęs šią kampaniją Charles BINN vėliau tapo oficialiu karo istoriku. Savo raštuose jis įrodinėjo, kad australų kareiviai kariavo kaip tikri savo bekraštės šalies atstovai: tas pats išradingumas, tas pats didvyriškumas, kartus jumoras ir ištikimybė savo draugams. Taip tipiško australiečio įvaizdis įsitvirtino namie ir užsienyje. Sidnėjus, Melburnas ir kiti miestai augo toliau, o kaimo braškė kaip ir anksčiau liko nacionalinių vertybių šaltiniu.

Patys australai buvo visiškai patenkinti sukurtu stereotipu, tačiau atvykę anglai kartais susimąstydavo – ar ne perdaug jis paviršutiniškas. Rašytojas D. G. Lawrence, 1922 metais gyvenęs Australijoje tris mėnesius, kartą pastebėjo, kad australai „išsiskiria puikia sveikata, bet mano manymu yra kiek bukoki“, tačiau buvo priverstas pripažinti, kad „čia niekas nelaiko savęs geresniu ar aukštesniu už kitus, nebent turtingesniu“.

1935 metais palikęs tėvynę Melburno universiteto profesorius Dž. G. Kowling iššaukė aršią polemiką, pareiškęs, kad Australija neturi jokių šansų sukurti tikrą literatūrą. „Ten nėra senovinių bažnyčių, pilių, griuvėsių – praėjusių kartų kultūros paminklų... Australijos literatūroje nėra amžiais sukauptų tradicijų turto“. Ir nors jo pasisakymus aršiai neigė australų patriotai, faktas liko faktu: iki XX amžiaus vidurio australų rašytojai – o tarp jų buvo Henry Hendel RICHARDSON ir Martin BOID, ir kurį laiką Patrick WHITE – vienas po kito vyko į Europą, pasiruošę dėl kūrybinio stimulo tapti emigrantais.

Antras pasaulinis karas atnešė ryškias permainas. Į karą įsitraukus Japonijai ir kritus Singapūrui australai suprato, kad laukti pagalbos iš Didžiosios Britanijos neverta, kad reikia plėtoti prekybą ir sudarinėti sutartis su užsienio valstybėmis ir pirmoje eilėje su JAV, o pasibaigus karui ir su Rytų bei Pietryčių Azijos valstybėmis, tame tarpe su Japonija, pagrindiniu prekybos partneriu. Karas taip pat įtikino australų daugumą, kad valstybėje per maža gyventojų. Po 1945 metų Australija, kuri kažkada didžiavosi savo 97% britaniškąja kilme, atidarė sienas tam, kad priimtų beprecedentinį kiekį imigrantų. Per 30 metų gyventojų skaičius padvigubėjo ir 1980 metais viršijo 15 milijonų. Iki 1970 metų daugiausiai atvykdavo europiečiai: daugiausiai italai, daug graikų, jugoslavų, vokiečių, olandų, išeivių iš Rytų Europos.

Palaipsniui „baltos Australijos“ išsaugojimo politika pradėjo trauktis į praeitį, ir nuo 60-ųjų metų prasidėjo iš pradžių kukli, bet po 1975 metų staigiai išaugusi Vietnamo pabėgėlių dėka, azijietiška imigracija. Imigrantų poreikiai, kaip ir Australijos vilnos ir mineralinių žaliavų paklausa, sudarė sąlygas suklestėti daugeliui vietinės pramonės šakų. Augo miestai: 70-aisiais metais Sidnėjaus ir Melburno gyventojų skaičius pasiekė beveik po tris milijonus, o Adelaidėje, Brisbene ir Perte – po vieną milijoną. Susisiekimas oru ir televizija padarė galą kontinento izoliacijai, Nauji laikai pateikė naujus reikalavimus australo įvaizdžiui.

1949 – 1966 metais artumas su Didžiąja Britanija buvo palaikomas oficialiai, nors pastebimai augo amerikiečių kultūros ir tarptautinės politikos įtaka. 1965 – 1971 metais Australija siuntė savo kariuomenę į Vietnamą. Tačiau 60-ųjų pabaigoje permainų šalininkų balsas sustiprėjo ir 1972 metais valdžioje atsidūrė leiboristai, paskelbę naują Australijos nacionalinės politikos liniją.

Jei anksčiau Australijoje buvo pabrėžiamas Britanijos institutų tęstinumas, tai dabar prakalbo apie daugybės imigrantų grupių kultūros tradicijų reikšmę kartu su pirmųjų persikėlėlių architektūrinio ir kultūrinio palikimo išsaugojimo svarba. Leiboristų vyriausybė išsilaikė trejus metus. Siekdami vienu metu įvykdyti daugybę reformų, jie įtraukė šalį į pasaulinę ekonominę krizę ir 1975 metų lapkritį buvo paleista generalgubernatoriaus įsakymu. Nauji rinkimai atnešė pergalę konservatoriams. Ir vis dėlto per leiboristų valdymo laikotarpį išryškėjo būsimo nacionalinės politikos ir nacionalinės savimonės svarstymo programa.

Sportas australams visada buvo būdas įrodyti savo jėgą ir vikrumą. Kažkada Australijos kriketo komandos sėkmingai rungtyniavo su Didžiosios Britanijos komandomis. 50-aisiais metais niekas negalėjo nugalėti Australijos tenisininkų. O 1983 metais, kuomet pirmą kartą per šimtą metų amerikiečiai pralošė tarptautinę buriavimo regatą – Amerikos Taurę – Australijos buriuotojui, kurį finansavo imigrantų milijonierius Elan BOND, šalyje buvo paskelbta nacionalinė šventė. Juk 16-ai milijonų australų sportinės pergalės prieš priešininkus iš daugiau apgyvendintų šalių – tai Dovydo triumfas prieš Galijotą. Jiems sportas – kilnus ir visiškai realus nacionalinio išdidumo palaikymo kelias taikiu būdu.

Kai kurie kitų šalių žmonės, pažymėdami australų susižavėjimą sportu, kartais kalba apie juos kaip apie negalvojančius gyvenimo mylėtojus, be ypatingų kultūrinių poreikių. Tiesa, jie pripažįsta, kad Australijoje yra ir kūrybiškai apdovanotų žmonių – pavyzdžiui, rašytojai Kristina STED ir Patrick WHITE, dailininkai Sidney NOLLAN ir Arthur BOYD, klasikinės muzikos atlikėjai Charles McCERRAS, Joan SOUTHERLAND ir Barry TAQUELL,- tačiau visumoje šalis yra kultūrinė dykuma. Tokia pozicija senai paseno. Stambūs Australijos miestai gali pasiūlyti muzikos ir plastinių menų srityje daugiau negu daugelis Europos sostinių.

Nė vienas iš Australijos miestų taip ir netapo šalies kultūriniu centru. Kuomet gyventojų buvo mažiau, tai vedė prie pastangų išsklaidymo, tačiau pastaraisiais metais kiekvienam rajone susiklostė ryškiai išreikštos literatūros ir dailės tradicijos. Ir jei Australijos teatras dabar nėra aktyvus, kaip anksčiau, tai kinematografas pergyvena klestėjimo laikotarpį. Australijoje visada buvo domimasi kinu.Tvirtinama, kad čia mūsų šimtmečio sandūroje buvo nufilmuotas pirmasis pilnametražinis meninis filmas. Tačiau nuo 20-ųjų metų Australijos kino rinką užpildė Holivudo produkcija, ir nacionalinio kinematografo atgimimui 70-ųjų pradžioje valstybė suteikė žymią finansinę paramą. Šiandien Australijos kinas yra pripažintas tarptautiniu mastu.

Ieškodami nacionalinio savitumo australai ėmė labai domėtis savo praeitimi. Savo šeimos istorijos studijavimas tapo visuotiniu, ir tuo padaugėjo darbo bibliotekoms. Turizmo plėtros tikslais beveik kiekviename nedideliame miestelyje steigiasi muziejai ir istoriniai parkai. Televizijos serialai apie Australijos istoriją surenka didžiausias žiūrovų auditorijas. Visi, kas gali sau leisti, įsigyja kolonijinio stiliaus baldus ir antikvarinius daiktus. Atsirado susidomėjimas tradicine architektūra. Australijos mokslininkai kalba apie būtinybę rašyti istoriją „iš pačių apačių“, atspindinčią kasdienį visų gyvenimą, tame skaičiuje ir mažiau privilegijuotų sluoksnių, kurioje kiekvienas, įskaitant aborigenus ir imigrantus, suras savo šaknis.

Tačiau yra ir kitų nuomonių. Ar egzistuoja vedanti anglų – australų kultūra, kurią privalo priimti imigrantai ir aborigenai? Ar kultūrinis Australijos savitumas dar galutinai nesusiformavo? Ar verta skatinti kultūrinį pliuralizmą, kuomet aborigenai ir azijietiškos bei europietiškos kilmės imigrantai tvirtintų savo protėvių tradicijas? Pastaraisiais metais oficialūs sluoksniai pasisako už kultūrinę įvairovę, tačiau tai iššaukia prieštaravimus iš tų, kurie mano, kad tokia politika atves prie dar didesnio visuomenės susiskaldymo. Tvirtinama, kad tradicijų išsaugojimas gali reikšti ir senų skriaudų išsaugojimą, o tai gera dirva etninei nesantaikai ir net apartheidui. Tai ypač skaudžiai liečia aborigenus, kurie pastaraisiais metais atsisako nuo asimiliacijos idėjos, reikalauja pripažinti jų savitumą ir grąžinti žemes.

Australija taip ir netapo „Naująja Britanija“, apie kurią prieš 200 metų svajojo jos įkūrėjai, ir vis labiau tolsta nuo savo tradicinio įvaizdžio. Tautų katile, suvienijusiame anglus, airius, europiečius ir azijiečius susiformavo australų nacija, gyvenanti savo ypatingoje, neturinčioje analogų terpėje. Per pastaruosius du šimtmečius, ypač per paskutinius penkiasdešimt metų ji sukūrė milžiniško potencialo kultūra, kurioje susijungė europinė istorinė patirtis ir Azijos tautų psichologija. Vengrų kilmės australas Devidas MARTINAS sakė: „Užsieniečiai pernelyg lengvai priima Australiją, kaip rūsčią gyvenimo aplinką. Jie nesupranta, kad viskas yra atvirkščiai – tai nagingų ir nuovokių žmonių svetingi namai“

*- čartistai – darbininkų judėjimo už parlamentinę reformą Didžiojoje Britanijoje šalininkai. Savo pavadinimą gavo nuo angliško People`s Charter – 1838 metų įstatymo, kuriame buvo išdėstyti jų reikalavimai, projekto pavadinimo.

Geofrey Boulton, "Kurjer Junesko" 1989/01

Vertė Arnoldas

<<< Kiti Arnoldo straipsniai >>>

Šio straipsnio vertimo visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso straipsnio autoriui. Kūrinio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Draudžiama naudoti visą straipsnį arba jo dalį neturint autoriaus raštiško sutikimo. Su autoriumi susisiekti galima nurodytais būdais. (c) Arnoldas, (p) Lizdas