Liga, vardu parašiutizmas [Įspūdis]

Sunku nepasiduoti pagundai, kai daug draugų, pažįstamų ir net kolegų giriasi šokę su parašiutais. Pagunda būna dar didesnė, kai prisimeni tą saldų jausmą, kuris užplūsta kūną lėktuvui atsiplėšus nuo žemės.

PRIEŠ
Kad būtų galima atlikti šuolį, būtina, jog vėjo greitis būtų ne daugiau kaip 5 m/s – o to kartais tenka laukti ir visą dieną. Na ir kas, kad danguje – nei vieno debesėlio. Orai ypač vasaros pabaigoj buvo labai permainingi. Iš giedro dangaus visiškai netikėtai prapliupdavo tropikų lietus.

Kiekvieno "pirmašuolio" laukia įprastos procedūros – instruktažas, pažintis su parašiutu ir pasiruošimas šuoliui. O visa tai lydi adrenalino keliamas jaudulys. Galvos nepalieka mintys: o kas bus, jeigu parašiutas neišsiskleis? Kas, jeigu nepavyks saugiai nusileisti? O jeigu virvės susipins? O kas, jeigu...?

Tačiau nerimas pradeda sklaidytis instruktažo metu, kai instruktorius aiškina apie šuolį – smulkiai papasakoja, kaip reikia elgtis nuo to momento, kai iššoki iš lėktuvo iki pajunti po kojomis žemę. Atrodo, 800 metrų atstumą (būtent iš tokio aukščio leidžiama šokti pirmą kartą) įveikti reikia kur kas mažiau laiko, nei pusantros valandos. Tačiau instruktorius kalba nesustodamas. Išklausius smulkų pasakojimą nerimo ir baimės nelieka.

Jeigu visi nurodymai bus vykdomi, šuolis bus atliekamas teisingai, smūgis į kojas bus panašus į tą, kurį pajusite nušokę nuo taburetės. (Nevykdyti nurodymų beveik neįmanoma: viskas yra ne tik išsamiai išaiškinama: prieš šuolį instruktorius pakartoja labai aiškią santrauką, o visus besileidžiančiuosius papildomai instruktuota iš žemės.)

Na, o vėliau laukia bene įspūdingiausia instruktažo dalis: pažintis su parašiutu. 82 m2 ploto kupolas prieš kiekvieną šuolį paruošiamas: patikrinamos ir išpinamos visos virvės, pats parašiutas įmaunamas į specialų "maišą" (kurio vienas galas būna pritvirtinamas lėktuve – taigi neišsiskleisti parašiutas negali). Kupolas ir virvės dailiai sulankstomi ir sudedami į kuprinę. Belieka sulaukti palankaus vėjo, užsidėti kuprinę ant nugaros ir...

PER
23 kg sverianti kuprinė – ant nugaros, šalmas tvirtai saugo galvą. Lengvą jaudulį sutramdyti sunku. Dar vienas instruktorius patikrina, ar parašiutininkai nepadarė klaidų, tvirtindami "pirmašuoliui" pagrindinį ir atsarginį parašiutus (saugumas yra saugumas – nors nuo gamybos pradžios aštuntajame dešimtmetyje nebuvo nei vieno atvejo, kad neišsiskleistų to modelio kupolai, su kuriais šokama) ir duoda komandą: "Į lėktuvą!" Nors pečius spaudžia didelis svoris, atrodo, kad neini – tiesiog skrendi ant sparnų.

Burzgiantis An-2 (dar žinomas kaip "kukurūznikas") palengva atsiplėšia nuo žemės (ech, kiek daug paaukočiau už galimybę dar kartą pajusti tą saldų malonumą!), o aukščio rodyklė pamažu artėja prie magiško skaičiaus 800.

Trečiasis instruktorius (kuris lydi šuolininkus ore) dar kartą patikrina, ar tikrai pritvirtintas "maišas" prie specialių lynų lėktuve, ar parašiutas tvirtai laikosi. "Pasiruošt!", šūkteli jis, ir trys šuolininkai priartėja prie lėktuvo durų. Dar kelios akimirkos, ir tas pats instruktorius šūktels: "Šok!"

Aplink – spengianti tyla, tik pro ausis švilpia vėjas. Per akimirkos dalį suvoki, kad krenti, o po kojomis nėra jokio tvirto pagrindo. Virš galvos plevena išsiskleidžiantis parašiutas. Nuo vaizdų gausos ir grožio apraibsta akys. Dar kartą suvoki, kad žemė – tvirtas pagrindas po kojomis yra kažkur žemai. Tačiau vietoj paniškos baimės širdį užlieja neapsakomas lengvumas. Nors laisvasis kritimas trunka tik 2 – 3 sekundes, to pakanka, kad suprastum: įveikei stichiją! Parašiutas jau išsiskleidęs, leidiesi vykdydamas instruktoriaus nurodymus, dairaisi aplinkui, grožiesi... Įspūdžiai keičia vienas kitą – kol galiausiai pastebi, kad žemė jau tau po kojomis. "Prabėgo vos kelios akimirkos – kur tos instruktoriaus žadėtos trys leidimosi minutės?", spėji pagalvoti ir krenti ant žemės. Atrodo, gulėtum visą amžinybę – tokio malonumo seniai (o gal ir iš vis niekada) nejautei.

PO
Pirmas šuolis kainuoja nuo 80 iki 160 Lt. Bene pigiausias jis – Marijampolės aeroklube (esančiame prie Sasnavos). Pinigus reikia mokėti po šuolio. Tačiau reikia pamatyti, kokie patenkinti "pirmašuoliai" tiesia pinigus renkančiajai arba renkančiajam. Sugrįžti į realybę ir patikėti, kad esi tikrai ant žemės padeda po šuolio įteikiami pažymėjimai.

Tačiau dar dvi dienas būna sunku atsitokėti: net ir pikčiausias šefas būna labai geras, o kad šypsena nušviestų veidą pakanka prisiminti magišką žodį "parašiutas". Žodžiais nenusakomas jausmas užplūsta prisiminus pirmąsias akimirkas iššokus iš lėktuvo, o vakare būna sunku užmigti – guli lovoje, atsimerkęs žiūri į lubas (nors tamsoje jų nematyt – tiesiog negali užsimerkti), o veidą puošia spinduliuojanti šypsena.

Ir tuomet dar kartą supranti tai, ką suvokei tik nusileidęs ant žemės. Taip, tu įsigijai naują hobį. Taip, gan brangų – tačiau tai, ką patiri besileisdamas ant žemės yra neįkainojama.

PRAVERSTŲ ŽINOTI
Šokti su kupolo formos parašiutu nerekomenduojama sveriantiems daugiau kaip 110 kg (kai kurie klubai svorį riboja iki 90 – 100 kg). Tačiau su sparno formos parašiutu ne visur leidžiama atlikti pirmą šuolį – jį valdyti reikia daugiau įgūdžių.

Geriausia šuolį atlikti, kai vėjas pučia maždaug 2 m/s greičiu. Šokti galima nuo pavasario iki ankstyvo rudens – kitu laiku būna vos kelios tinkamos šuoliams dienos (dėl netinkamų oro sąlygų, vėjo greičio šuoliai neatliekami).

Nusileisdamas ant žemės šuolininkas turi "atsisėsti" – taip yra iki minimumo sumažinama traumų galimybė.

Antras ir visi kiti šuoliai paprastai būna pigesni. (Kiekvienas klubas nustato savo kainą. Marijampolės aeroklube pirmasis šuolis kainuoja 80 Lt, antras – 70 Lt, trečias – 60. Pirmojo šuolio kainos svyruoja nuo 80 iki 160 Lt.)

Lietuvoje yra keliolika aeroklubų. Daugumoje jų galima šokti su parašiutu ir ne profesionalams – kad išsilaikytų, klubai yra priversti imtis papildomos komercinės veiklos. Minėto Marijampolės aeroklubo nariai įvairių renginių metu atlieka įspūdingus šuolius į šventės pagrindinę aikštę ar kitą vietą).

Aeroklubai – privačios organizacijos, kurių pagrindinis tikslas propaguoti ir skatinti parašiutizmą Lietuvoje. Jie yra prie Kauno (Pociūnuose), Vilniaus (Kyviškėse), Marijampolės (Sasnavoj), Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir kt. miestuose esančiuose aerodromuose.
 

Parengė: Pokštas (pokstas@lizdas.lt)

<<< Kiti Pokšto straipsniai >>>

Šio straipsnio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso straipsnio autoriui. Kūrinio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Draudžiama naudoti visą straipsnį arba jo dalį neturint autoriaus raštiško sutikimo. Su autoriumi susisiekti galima nurodytais būdais. (c) Pokštas, (p) Lizdas